Como apylinkių tyrinėjimai

Kas tai? Kur tai?

Como – tai ežeras šiaurės Italijoje, Alpių pietinėse pašlaitėse. Patogiai įsispraudęs kalnuotame regione jis kuria itin jaukų ir atpalaiduojantį kraštovaizdį.

Gegužės pabaigoje trumpam nukeliavome ten pasimėgauti ežero kuriama atmosfera. Vandens veiklų šį kartą nebuvo, tačiau kalnų – tikrai pakankamai. Šioje kelionėje man teko išbandyti tris naujas veiklas, tad čia šiek tiek apie jas.

Laipiojimas uolomis

Nors jau kelis metus nereguliariai vaikštau palaipioti į Montis Magia ir Ozo salę, bet dar nė karto nebuvo tekę lipti natūralia uola, kur šis sportas ir turėtų vykti. Kaip tik prieš porą dieną visur nuskambėjo naujiena, kad Alex Honnold – garsus free solo lipikas įveikė vieną sudėtingiausių maršrutų. Įkvepiantis žmogus. Na, bet mes ne tokie.

Uola lipti nėra taip sunku kaip atrodė. Aišku, lipome lengva trąsa, bet natūrali uola yra pakankamai šiurkšti ir prie jos itin gerai kimba laipiojimo bateliai. Tačiau vis tik dar kartą pastebėjau, kad pakilęs į didesnį aukštį ir ypač kabodamas kažkur ant uolos nesijaučiu labai patogiai. Nežinau ar tai aukščio baimė ar ne, bet atsiranda nepasitikėjimas visais tvirtinimais, virvėmis, mazgais…

Via ferrata

Tai buvo kaip ir pagrindinis mūsų kelionės tikslas, tik kiek juokinga, kad pakankamai nepasidomėjau kas būtent yra via ferrata ir tik atėjęs prie pirmosios iš jų supratau, kad tai, toli gražu, nėra tiesiog žygiavimas po kalnus.

Via ferrata – kalnų takai aprūpinti įtvirtintais lynais, pakopom, kopėčiomis, tiltais ir panašiais įrengimais. Iš esmės, tai suteikia galimybę lipti uola su daug mažesniu fiziniu pasirengimu ir su daug mažiau įrangos, nei tikrojo laipiojimo uolomis atveju. Dėl to tai yra prieinama daug platesniam žmonių ratui. Pirmosios via ferratos buvo įrengtos Dolomitų kalnų regione Italijos Alpėse per Pirmąjį pasaulinį karą, kad palengvintų pėstininkų judėjimą kalnuose. Vėliau, kaip ir daug kitų po karo liekančių dalykų tapo turizmo reikalu.

Pirmoji, kurią planavome įveikti pasirodė pakankamai sunki psichologiškai, kadangi didžioji jos dalis lipama atvira uola ir atsisukęs nuolat matai žemę atvirus tyrus po savim. Mūsų kelionės draugai ją šturmavo be vargo, bet mes su Rūta nusprendėme pradžiai paieškoti kažko paprastesnio ir nuvažiavome čia. Tai buvo labai optimali trąsa, su ferratų įrengimais kai kuriose vietose, bet gan laisvai įveikiama ir be įrangos.

Pagrindinis laipiojimo šioje vietovėje akcentas – nuolat matomas ežeras. Jo dėka kylant į viršų vaizdai atrodo daug gyvesni ir romantiškesni, nei būtų be ežero.

Šioje kelionėje buvo ir dar vienas maršrutas, kurį jau ėjome visi kartu. Ir vėl su labai unikaliu kraštovaizdžiu. Pagal trąsų žymėjimus – tai lengva via ferrata, bet mums pasirodė gan sekinantis maršrutas, nes išejome vėlai, keliose vietose pagrįžome atgal, nes nežinojome kur tiksliai eiti. Bet maršrutas vis tik buvo vertas paklydimų ir nuovargio!

Elektriniai dviračiai

Man tai buvo geriausia kelionės dalis. Pradėjau galvoti apie atskirą kelionę vien dviračiu (elektriniu !) po kalnus.

Nuvažiavome apie 50 km, apie 25 iš jų į kalną. Su paprastu MTB niekaip tiek neįveikčiau, tad įsitikinau – elektrinis dviratis yra nuostabus dalykas!

Vaizdai keičiasi greičiau negu lipant pėsčiomis, bet būdamas ant dviračio esi daug arčiau gamtos negu automobilyje. O esminis privalumas, žinoma, yra elektros variklis! Net ir važiuojant stačia įkalne nepavargsti ir gali mėgautis gamta. O jei vis tik nori pavargti – galima įkalne važiuoti tiesiog greičiau.

Na, video, kaip visada, iškalbingesnis:

 

Dar vienas paminėjimo vertas dalykas – tai mūsų vadas, gidas ir koordinatorius. Visur ėjom ir važiavom patys vieni, bet kur verta eiti ir važiuoti sužinojom būtent iš jo.

Dar Lietuvoje, beieškant kur išsinuomoti laipiojimo įrangą kai nuskrisim, Mykolas surado vietinį turizmo organizatorių Davide. Jis vos prieš mėnesį įkūrė šią turizmo kompaniją, tad labai stengėsi mums padėti, kuo įdomiau praleisti laiką. Ne tik išnuomavo įrangą ir dviračius, bet davė krūvas veiklų, trąsų, vietų ir maršrutų pasiūlymų kiekvienai dienai. Tiek, kad dar mėnesį galėjome pasilikti ten ir būtume turėję ką veikti. Tad jei tik teks lankytis Lecco ar kažkur aplink – rekomenduoju Davide ir EVO turism!

Daugiau vaizdų čia ir čia.

Debiutas po burėmis

Mozūrų ežerynas – tai teritorija Lenkijos šiaurės rytuose, Mozūrų vaivadijoje. Šioje teritorijoje telkšo net 2700 ežerų (dauguma, žinoma, labai mažiukai), kai kurie iš jų jungiasi upeliais, kanalais. Visos teritorijos plotas artimas Lietuvos valstybės plotui. Kai tiek ežerų visai nekeista, kad šis kraštas yra populiari turizmo vieta. Ir ne tik tarp lenkų. Tik o ką aš ten veikiau šį vėlyvą balandį?

Čia reikėtų pradėti iš kiek toliau. Taip susiklostė, kad 2016-ųjų vasarą Trakuose pradėjau mokytis buriuoti su jachta. Visai netikėtai tai įvyko, nes iki tol aktyviai nesidomėjau jokia vandens veikla. Mokantis buriuoti supratau, kad sulig kursais šitas užsiėmimas nesibaigs. Buriavimas – tai daugybės skirtingų įgūdžių reikalaujanti ir juos lavinanti veikla. Tai yra veikla, kuri visiškai išvalo smegenis, užburia ir nuramina. Judėjimas ir greitis be variklio sulieja su gamta. Ši veikla reikalauja analizuoti ir stengtis pažinti aplinką, gamtą, skaityti jos siunčiamus ženklus arba kentėti juos ignoruojantiems. Ir tai yra sociali veikla, nes laive retai kada būsi vienas. Daug gerų dalykų galėčiau dar čia parašyti, bet pradžiai užteks.

Taigi, išlaikęs buriavimo kursus iškart pradėjau galvoti, kur pritaikyti naujus įgūdžius ir taip atsidūrėm regatoje. Pala, bet regata taigi važybos?! Taip. Nes kaip sakoma – kol neįmesi savęs į vandenį, neišmoksi plaukti. Mūsų įgula susidėjo iš Mykolo, Linos, Rūtos ir manęs. Nei vieno iki galo mokančio valdyti laivą, bet planavome išmokti viską eigoje.

Regatą jau berods 5-tus metus Lenkijoje organizuoja Vilkaviškio buriuotojų klubas Škvalas.lt. Smagi kompanija, malonūs ir labai paslaugūs žmonės.

Visa regata mums tikrai buvo didžiulis mokymosi procesas. Nuo pat pirmo vakaro sėmėm informaciją atminties ir dėmesio kibirais iš kitų dalyvių ir dėliojom į virtualius stalčiukus savo galvose, darėm klaidas, taisėm jas, darėm naujas. Prieš šį renginį tiek man tiek Mykolui, su kuriuo plaukėm buvo tekę praktikuotis tik Trakuose ir tik su instruktorium tad čia reikėjo susikaupti ir pasitempti.

Pirma diena

Regatoje buvo suplanuoti keturi etapai per tris dienas. Pirmai dienai teko ilgiausias maršrutas – iš Gižycko turėjome nuplaukti iki Mikolaikų. Pražioje buriuojame, paskui plaukiame su varikliu kanalais.

Pirma diena buvo saulėta su 3-4 m/s vėju. Rimtiems buriuotojams toks oras ko gero buvo kančia, nes niekaip normaliai neįsibėgėsi, bet mums apšilimui buvo daugiau negu tobula. Startavom sėkmingai, plaukėm lyg viską mokėtume. Muzika, vynas. Finišavom aišku paskutiniai, bet mums tai buvo mažiausiai svarbu.

Pakeliui pataikėme ant seklumos, bet labai sėkmingai nuo jos išsivadavom. Tai buvo tik vienas mini nuotykis. Toliau tokių turėjome dar kelis: plaukiant per kanalus būtina nusileisti stiebą, nes juose pasitaiko tiltelių, elektros kabelių ir kitokių objektų. Šito veiksmo niekad nebuvom darę patys, tad mums padėjo organizatoriai pasigavę mus su savo kateriu vidury ežero. Netrukus po to, kaip pradėjome plaukti su varikliu, jis nustojo veikti. Tuomet mus ilgą laiką tempė kateris, kol galiausiai paaiškėjo, kad tiesiog nepripylėm pakankamai kuro. O jau buvom pasiruošę skambinti laivo savininkui, kad atvažiuotų taisyti. Fail.

Atplaukti į Mikolaikas buvo didingas jausmas. Įsivaizdavau koks jausmas turėtų būti kai grįžti po kelionės per vandenyną ar aplink pasaulį, kai artėjant link kranto pradeda matytis miestas, namai, žmonės. Kai žengi iš savo kelių kvadratinių metrų laivo ant tvirtos sausumos. Nors mes vandenyje praleidome tik vieną dieną, gražiame ore ir nuolat matydami vieną ar kitą krantą, bet jausmas vistiek buvo nuostabus. O kai dar savarankiškai prisišvartavome ir išlipome į krantą, nuo įspūdžių kiekio atrodė, jog ši diena truko maždaug 72 valandas.

Dar daugiau nuotykių

Kitos dienos vėjuotas rytas tik pabudus leido suprasti, kad šiandien reikalų bus dar daugiau. Ir buvo. Vėjo kur kas stipresnis nei vakar, apsiniaukę, lynoja. Išplaukėme iš Mikolaikų. Nuleidžiant stiebą (tai reikėjo atlikti, kad praplauktume po tiltu) vos nesuplėšėm groto. Pasimokėm, kitą kartą šios klaidos nebus.

Startavom ir plaukėm sėkmingai iki kol, prieš išplaukiant į atvirą ežerą, mūsų laivą pradėjo nevaldomai sukti aplink savo ašį (tai vadinama bročingu). Aš tuo metu buvau prie vairo, bandžiau su juo kažką daryti, kad ištiesinčiau laivą, bet jis visiškai neklausė. Sukimasis stiprėjo, grotas vis stipriau blaškėsi nuo vieno borto prie kito, sulig kiekvienu jachtos pasvirimu vanduo vis labiau priartėdavo prie mūsų. Kokpite buvome trise, merginos irgi ėmėsi veiksmų sitaucijai suvaldyti, tačiau taip ir nesupratau, kas padėjo, o kas ne, nes po kelių sekundžių viskas tiesiog nurimo.

Po šito įvykio plaukti pasidarė šiek tiek nejauku. Pasirodo, Rūta jau buvo pradėjus peržiūrinėti savo gyvenimo vaizdajuostę mintyse. Na, nes vanduo šaltas, krantas toli ir įkritęs ilgai neištemptum. Aptarinėjome kokie galėjo būti scenarijai. Kažkaip nejučia visi pasiėmė arčiau telefonus ir dokumentus, man liepė nusiimti užraktą nuo telefono, kad reikalui esant galėtume skambinti Mozūrų pagalbai (labai džiugu, kad vis tik neprireikė). Toliau plaukiant visiškai nesijautė užtikrintumo, jachta valdėsi sunkiai, kol artėjant prie maršruto pusiaukelės vėl įvyko bročingas. Nepasiekę pusiaukelės apsisukome plaukti atgal. Šioje vietoje reikėtų pastebėti, kad visi kiti dalyviai jau buvo seniai pasiekę pusiaukelę ir plaukė atgal. Organizatoriai taip pat išplaukė link Mikolaikų uosto. Tad šiuo metu mes plaukėme vieni, jokių kitų laivų aplink. Ir vėl įvyko bročingas. Šį kartą jau spėjome sureaguoti ir puolėm nuleidonėti bures. Ir šį kartą jau ir man buvo baisu. Nuleidome bures ir nusprendėme plaukti tik su varikliu, o šios problemos priežastis aiškintis ant kranto.

Grįžę gavom krūvą naudingų patarimų ir sužinojom, kas buvo blogai. Dar viena neįkainojama pamoka! Du pagrindinius dalykus paminėsiu ir čia:

  1. Vairo plunksna turėjo būti nuleista iki galo. Kadangi to nebuvom padarę, rizikavom ją nulaužti, bet kažkaip to išvengėm.
  2. Grotą reikėjo reguliuoti pagal vėją (atidaryti kai ateina gūsis) ir tai turėjo daryti atskiras žmogus, ne vairininkas.

Kitą dieną vėjas buvo dar stipresnis, tad plaukimai išvis nevyko. Vakare buvo surengtas regatos uždarymas ir apdovanojimai – mūsų kategorijoje (Maxus 24) buvo tik trys laivai, tad išėjo taip, kad užėmėm trečią vietą. Visiškai nepelnyta garbė, bet užtat motyvacija ateičiai.

Dar vienas nuotykis laukė grįžtant į Gižycko paskutinę dieną. Oras vėl ramus ir saulėtas. Praplaukėme visus ežerus su varikliu ir paskutiniame ežere planavome plaukti su burėmis. Bet užėjo stiprus škvalas su sniegu, kruša ir dar belekuo, ežeras įsibangavo, jachta šokinėjo per bangas, o reikėjo plaukti tiesia į vėją. Net ir plaukiant su varikliu nebesijaučiau saugiai. Tačiau artėjant prie uosto vėl švietė saulė. Prisišvartavom idealiai ir nuotaika buvo nuostabi.

Kiti dalykai

Pasirodo įspūdžių nereikia ieškoti toli ir sunkiai – nuvažiavom tik 350 km nuo namų, bet šitas renginys man išliks, kaip viena įsimintiniausių kelionių! Be to, rytiniai Gižycko vaizdai dar sustiprino įspūdžius ir Mozūrai virto pietų Europa mano vaizduotėje:

Pirmą kartą teko gyventi ir nakvoti jachtoje ir ši dalis man patiko ne mažiau nei pats plaukimas. Vietos mažai, judėti sunku, bet kažkaip nesuprantamai jauku. Visi daiktai visada su tavimi, gamta su tavimi ir aplinkinio pasaulio poreikis tarsi išnyksta.

Apskritai šitas renginys buvo labai geras kick-start’as mano naujam hobiui. Daugybė išmoktų ir praktiškai išbandytų dalykų, sutikti buriuotojai, įdomūs pokalbiai. Galbūt dalyvauti regatoje buvo neapgalvotas avantiūristinis poelgis, tačiau visiškai pasiteisino!

Be to, ačiū merginoms, kad leidosi kartu į šitą nuotykį, mokėsi buriavimo subtilybių ir padėjo išsisukti iš nelengvų situacijų. Jūs nuostabios! :*

O štai čia dar galima rasti labai gražių Linos ir Mykolo nuotraukų.

Travelling vs Arriving

robert-m-pirsig

Iš legendinės knygos “Zen and The Art of Motorcycle Maintenance”, kurią dabar skaitau. Nors, kaip pats autorius rašo, knyga nelabai turi ką bendro su motociklais (jis pasirinktas tik kaip simbolis, kuriuo galėjo būti ir koks nors kitas objektas), tačiau viena iš siužeto linijų būtent ir pasakoja apie tėvo ir sūnaus kelionę per šiaurines Amerikos valstijas. Kita – daug svarbesnė ir kur kas sunkiau įkandama…