Izraelis. Ieškom ko nepametėm

Ne kiekvienos atostogos vertos aprašymo, bet nusprendžiau aprašyti savo žydišką klajonę, nes įdomių personažų ir situacijų joje netrūko. O visiems padrikai pasakojant atskirus įspūdžius galvoje viskas tik labiau susijaukia, tad tikiuosi, kad tekstinio pavidalo suteikimas kelionei sudėlios viską į vietas.

Taigi, su kolega Viliumi dar 2012-tųjų rudenį/ žiemą sėdėdami Popieriniame bare per pietų pertraukas pradėjome kalbėti, kad reikėtų kažką įdomaus susiorganizuoti ateinančiai vasarai. Neatsimenu tiksliai kodėl užsikabinome už Izraelio, bet nuo tada ir prasidėjo kelionės planavimas. Ir džiaugiuosi, kad užsikabinome būtent už šios šalies. Tiems, kas klaus koks buvo kelionės tikslas, atsakymas – atostogos!

Dar tik pradėję planuoti kelionė prisiminėme ten kartas nuo karto kylančius neramumus ir konfliktus. Bet pasigilinę į situaciją nusprendėme, kad važiuoti saugu. Tiesa, mėnesį prieš kelionę Sirijoje panaudotas cheminis ginklas ir JAV grąsinimas pamokyti Siriją pristabdė entuziazmą, tačiau tik trumpam.

Vilnius – Kijevas – Tel Avivas

Išskridome rugsėjo 23. Pirmiausia į Kijevą. Ten turėjome visas 20 valandų miesto apžiūrėjimui. Džiugu, kad Lietuvos piliečiams nereikia vizos į Ukrainą. Buvome susiradę Couchsurf’erę vardu Olga ten, kuri mus sutiko Kijevo stotyje ir aprodė miestą. Pas ją ir apsistojome. Kijevas, deja, nesužavėjo. Sovietinis megapolis su naujais 25-ių aukštų daugiabučiais, keturių juostų kelių kilometrų ilgio rytiniais miesto kamščiais ir rytų europos rudeniniu oru. Tiesa, centrinė gatvė ir kelios vietos aplink ją visai gražios.  Neužsibuvome.

Kitą dieną pasiekėme Tel Avivą. Keli klausimai prie sienos iš maždaug mano bendraamžės oro uosto muitiniės darbuotojos ir aš jau šalyje. Važiuojame ieškoti savo namų – išsinuomoto Surf House. Iš išorės jis atrodė gerokai apleistas, viduje irgi ne per daug prižiūrėtas, na bet pro langą matosi jūra, tai ko daugiau norėt!

Trečiadienį buvome suplanavę išbandyti banglentes, kadangi Tel Avivo paplūdimiai ir bangos laikomi palankiais šiam sportui. Pats negaliu spręsti, bet aplinkui surfer’ių apstu buvo, bangų netrūko, nuomos punktų taip pat. Išsinuomavome po lentą iš Top Sea po 7o Lt visai dienai ir į jūrą. Sportas nėra tai lengvas, o be to dar ant lentos gulėdamas visą dieną gerai saulėje apkepi. Per kelias valandas pavyko šį tą pramokti ir po pietų jau net kelias bangas šauniai pagavau. Smagumo užteko. Beje, dar prieš išvažiuojant iš Lietuvos buvome susitarę su viena Couchsurf’ere, kad eisime kartu surf’inti. Turėjome susitikti prie nuomos punkto, tačiau nepavyko, nes ji vėlavo, o mobilaus telefono nenaudoja išvis (kaip vėliau paaiškėjo), tad mes ir jos nebelaukėm. Bet po poros valandų banglečiavimo einant link kranto ėmėm netikėtai ir susitikom! Mary (toks jos vardas) tapo viena iš pagrindinių mūsų kelionės herojų. Bet apie viską iš eilės.

Su Mary papietavom falafelių ir grįžom toliau banglenčių kankinti iki vakaro, kol liko lygiai nulis jėgų. Paaiškėjo, kad Mary išpažįsta labai netradicinį gyvenimo būdą ir paprasčiausiai neturi namų. Tiesiog keliauja po šalį su kuprine ir maišeliu. Ir taip, Izraelyje tai įmanoma! Nes šilta. Be to ji turi daug draugų pas kuriuos gali apsistoti. Į Tel Avivą ji atlėkė tiesiai iš kažkokio ūkio, netoli Jeruzalės, todėl ir vėlavo. Ji, kaip pati papasakojo, kartais darbuojasi ūkiuose, nes tuomet ir gyvenamą vietą gauna, ir užsidirba šiek tiek, o kartais dar ir sau užsiaugina kažką. Gavom paragauti nežmoniškai skanių datulių iš vienintelio Izraelyje ekologinio kibuco, kurio pavadinimo jau nebeprisimenu.

Pati Mary į Izraelį kažkada atvažiavo iš Pietų Afrikos respublikos. Ten gyvena jos tėvai, nes per karą gelbėdamiesi nuo genocido ten atsikraustė jos seneliai. Iš Lietuvos! Taip, dėl to mes ją ir sudominom. Sakė norėtų kažkada tą Lietuvą aplankyti, nors ir gąsdinom, kad šaltoka.

Pats Tel Avivas labai gerą vibe’ą turintis miestas. Daug hipsterių, turistų, šiaip didelė žmonių įvairovė. Visi laiką leidžia paplūdimiuose, jei geros bangos, tai pilnas miestas žmonių su banglentėm (ant dviračių, motorolerių ir pesčiom) kursuojančių link jūros ir nuo jos.

Likusias dvi dienas Tel Avive ir praleidom su Mary betyrinėdami miestą, maistą, jūrą, ir jos požiūrį į gyvenimą. CS meeting’as ir Balkan Beat Box koncertas (man) buvo paskutinių dviejų vakarų akcentai. Apie pastarąjį sužinojau visai netyčia, ant stulpo pamatęs skelbimą ir paprasčiausiai negalėjau nenueiti. Buvo tikrai verta! 

Šeštoji kelionės diena, skaičiuojant nuo išskridimo. Su savo išsinuomotu labai ekonominės klasės Peugeot išvažiuojam į šiaurę link Haifos. Tai trečias pagal dydį Izraelio miestas, su dideliu ir svarbiu prekybiniu uostu. Pagrindinis miesto kultūrinis objektas – Bahajų sodai, kurie, kaip vėliau sužinojau yra svarbiausias objektas ir bahajų religijos išpažinėjams. Mūsų bandymas aplankyti sodus nebuvo labai sėkmingas. Kadangi atėjome be ekskursijos, kaip pavieniai turistai, buvome įleisti tik į sodų “prieangį” pasižvalgyti. Buvo ganėtinai karšta ir nebeturėjom nė lašo vandens, tad pamačius į lietaus latakus panašiais kanalais tekantį vandenį, įmerkiau ten kojas atsivėsinti. Apsaugos darbuotojams tai buvo pakankamai svarus poelgis mus iš ten tuoj pat išvaryti. Tai sodai liko kitam kartui. Apsistojom pas Viktorą (CS’erį kadaise atsikrausčiusį į Izraelį iš Rusijos glūdumų).

Kitą dieną patraukėme į Rosh Hanikra, ant Izraelio – Libano sienos esančius, jūros skalaujamus urvus. Labai graži vieta, mačiusi daug istorinių įvykių. Per antrąjį pasaulinį karą britai tose uolose buvo išsprogdinę tunelius geležinkeliui, tačiau dabar, žinoma, geležinkelio ten nė kvapo nelikę.

Savaitė dienoje

Iš viso Izraelio šiaurinėj daly praleidom tris dienas. Trečioji diena buvo bene įspūdingiausia ir ilgiausia visos kelionės diena. Atsibudom anksti, po nakties praleistos mašinoj, Akko miestelio vienoje iš stovėjimo aikštelių, kadangi praeitą dieną nespėjom susiorganizuoti jokios geresnės nakvynės… Iš vakaro buvo sutarę susitikti su viena žyde kartu traukti į Golano aukštumas paturistauti. Vis parašydavom į viešas CS grupes ieškodami kur nakvoti arba tiesiog vietinės kompanijos, tad per ten ji ir atsiliepė. Pajudėjom į rytus link Tiberias ir Kinereto ežero ir sugaišom praktiškai pusę dienos, kol radom savo būsimą bendrakeleivę. Susitikimo vieta buvo “viena iš sankryžų” už Tiberias miesto, tad nebuvo labai lengvas uždavinys ją surasti. Patraukiam link Golano aukštumų ir jau matosi, kad su Orian diena neprailgs. Jau vien naviguoti pasidarė žymiai lengviau, dėl jos kalbos, šalies žinių ir normalaus žemėlapio, kurį ji turėjo. Mes tuo metu dar turėjome tik, švelniai tariant, labai abstraktų viso šalies žemėlapį iš Haifos turizmo centro. Galvojom – jei su juo visą šalį pravažiuosim, reikės įrėminti ir kažkur ant sienos kabinti, bet vėliau Jeruzalėj, turizmo informaciojs centre gavome normalų.

Taigi, Golano aukštumose spėjom aplankyti tik Banias – vietą kur iš kelių upelių prasideda Jordano upė ir kur kadaise siautė “Šešių dienų karas” tarp žydų ir sirų. Po šio objekto nusprendėm judėti link Jeruzalės, nes nakvynės vietos dar neturėjome susiradę, o palapinės irgi nebuvome iš Lietuvos pasiėmę.

Pajudėjome link kelio, kuris žemėlapyje atrodė, kaip ir Palestinos teritorijos dalis, tačiau sulčių pardavėjas netoli Banias mus užtikrino, kad su Izraelio numeriais ten problemų nebus. Kad pasiekti minėtą kelią turėjome šiek tiek pavažiuoti šiaurės kryptimi, artyn link Sirijos. Nusipirkę maisto sustojome pavakarieniauti palei kelią pamatę miškelį ir memorialą skirtą Izraelio kariams. Valgėm, žinoma, humusą su labai skania česnakine duona, kuria pavaišino Orian. Bevalgant girdėjosi šūviai ir sprogimai iš Sirijos pusės. Šiek tiek keista vakarienė.

Važiuojant toliau sutikome UN konvojų, sustojome aikštelėje ant kalno, kur matosi Sirija, UN bazė, ir labai smagiai pabendravome su vietiniu druzu (Islamo atmaina, kurių didžioji dalis gyvena Sirijoj ir šiek tiek Izraelio šiaurėje), vėliau iš UN bazės su dviračiu atmynė ten dirbantis indas. Persimetėm ir su juo keliais sakiniais apie Siriją ir jų gyvenimą UN bazėj. Eilinį kartą išgirdom teiginį, kad spauda viską per daug pabrėžia skelbdama apie įvykius ir gyvenimą artimuosiuose rytuose.

Na, bet mūsų laukia ilgas kelias į Jeruzalę, dar nežinom, kur nakvosim, esam nesiprasusę jau dvi dienas ir temsta. Tad nuspirkom figų uogienės iš druzų senolio ir į kelią. Važiavom visiškoj tamsoj ir kitų mašinų praktiškai nesutikom.  Galiausiai privažiavom kažką panašaus į pasienio punktą. Besižvalgydami nepastebėjom spyglių ant kelio tiesiai priešais mus, tad Viliui teko agresyviau stabdyti. Bet sustojom. Mintyse jau prabėgo nuomotos mašinos su pradurtomis padangomis, stovinčios toli nuo bet kokio normalaus miesto vaizdelis. Tada Orian iššoko iš mašinos, užmynė spyglius tiesiog su kojine, ir paaiškino, kad jie paprasčiausiai nusilenkia (važiuojant iš vienos pusės, iš kitos – duria). Pasisveikinom su pareigūnais ir važiuojam toliau.

Toliau važiuojant vienoje kelio pusėje tikriausiai buvo labai gražūs vaizdai, kurių nematėm, nes buvo visiškai tamsu. Kitoje, kartas nuo karto pamatydavom gan baugiai atrodančius prekystalius, ar šiaip lūšnas, priklausančias palestiniečiams, mojančius sustoti ir kažką rėkiančius vaikus. Taip pat ženklų, griežtai įspėjančių, kad žydams nepatartina važiuoti gilyn į palestiniečių teritorijas. Kelyje buvo nemažai automobilių Palestinos numeriais.

Orian tuo tarpu įsitaisiusi ant galinės sėdynės traukė hebrajiškas ir angliškas dainas, pritardama sau gitara ir sėkmingai kūrė siurrealistinę nuotaiką.

Atvežėm ją iki namų ir tada beliko tikėtis, kad būsim priimti nakvynei. Kad lengviau įsivaizduoti, situacija maždaug tokia – dukra grįžta namo po vidurnakčio ir paklausia tėvų ar galėtų leisti pernakvoti dviems vyrams iš kažkokios nežinomos šalies. Leidimą gavom. Vakarienę taip pat. Sulaukėm daug dėmesio iš tėvų ir brolio, klausimų apie Lietuvą ir mus pačius. Bendrai, toji šeima buvo pakankamai religinga ir patriotiška, tad likusią vakaro dalį teko išgirsti nemažai pasakojimų ir aiškinimų, kodėl Palestina nėra šalis ir negali ja būti, kodėl reikia kariauti prieš arabus, kad musulmonai yra teroristai, tai pat koks didis yra Izraelis ir kad jis yra etalonas pasauliui, rodantis kaip turi sugyventi skirtingos tautos (na bent jau žydai, suvažiavę iš skirtingų šalių). Per daug nesiginčijau nė viena iš šių temų. Tikrai įdomi kultūrinė patirtis.

Šventasis miestas ir toliau į pietus

Sekančias dvi dienas lankėme Jeruzalę. Pirmieji vaizdai įvažiavus į miestą man priminė kokios nors Holivudo filmo masinę sceną, vaizduojančią WW2 laikus – pinas miestas žmonių, visi vyrai, nuo jauniausio iki seniausio, su baltais marškiniais ir juodomis kelnėmis, moterys – klostuotais sijonais, su beretėmis. Dieną vaizdas panašus.

Jeruzalė – stipriai religinis ir kultūrinis miestas, su Tel Aviv’u sunku net lyginti. Vakare vaikštant parke – stadione taip pat pilna sportuojančių, piknikaujančių žmonių, vaikai žaidžia futbolą, važinėja BMX’ais – didžioji dauguma su baltais marškiniais. Mieste matyti ir daugiau kareivių, nei Tel Avive ar Jafoj. mums būnant turguje greičiausiai vyko mokymai, nes aplinkui bėgiojo ginkluoti jaunuoliai su žemėlapiais ir ieškojo kažkokių punktų. Na orientacinės varžybos. Savotiškos, bet žmonės pripratę ir niekieno tai per daug nestebina.

Po 1,5 dienos Jeruzalėje išjudėjome link Negyvosios jūros. Kuo arčiau jos, tuo labiau žemyn, labiau neįprastas dykumos kraštovaizdis.  Sustojome pirmame didesniame pliaže, kurį radom. Na, iš tiesų, jau buvom iš anksto apžiūrėję jį žemėlapyje. Ein Gedi. Hipsterinė vieta. Pakankamai laukinė – veikia tik viena parduotuvėlė – kioskas ir yra didelė stovėjimo aikštelė, kurioje daug kas piknikauja ir nakvoja. Apskritai ten nemažai žmonių atvažiuoja tiesiog pagvent su palapinėm ant kranto. Na kai naktį oras “atvėsta” iki 25 laipsnių šilumos ir niekada nelyja, tai kodėl gi ne. Mes, deja, šįkart nebuvom pasruošę gyvenimui atviroj gamtoj, tad namais vėl tapo mašina.

Kad ir kaip būtų patogu mašinoj miegoti – prabudau anksti. Ir pamačiau Saulę kylančią iš Jordanijos! Saulėtekis virš Negyvosios jūros man pasirodė kažkoks ypatingai ramus ir efektingas reiškinys. Tad visą valandą jį prastebėjau. Ir saulės apšviestas uolas kitoje pusėje.

Norėjosi daugiau laiko praleisti šitoj šalies dalyje,  bet tai supratom tik iki čia atvažiavę ir pamatę tokios netradicinius kraštovaizdžius. Ir žinoma, reikėtų labiau pasiruošti gamtai. Tad lieka kitam kartui.

Tą pačią dieną dar užlipome į Masados tvirtovės kalvą pesčiomis. Ant kalvos kadaise buvo gynybiniai įtvirtinimai, o šiaip nuo ten atsiveria rimti vaizdai. Po to patraukėme atgal į Tel Avivą. Beveik būtume gavę nakvynės vietą pas vieną CS’erį mieste, bet atvažiavus prie namų jis neatsiliepė, tad vėl apsinakvojom mašinoj, pasiparkavę gatvėj, netoli mūsų buvusio Surf House. Jau buvome pripratę miegot mašinoj, tad nepatogumų tas nesukėlė.

Kitą (paskutinę) dieną gavome baudą už parkavimą ne vietoj. Taip paaiškėjo, kad ko gero visą laiką parkavome ten kur mums nepriklausė. Na, bet tądien buvo šabas, tai ir su gerais norais niekas tos baudos nepriimtų. Pasilikom atminimui popieriuką.

Keletas dalykų

  • Pagaliau gavau progą gyvai išgirsti savo mėgstamiausią grupę – Balkan Beat Box.
  • Norint surfinti Tel Avive labai gera vieta yra Top Sea surf point.
  • Izraelyje žmonės geria daug Coca-colos ir daug rūko.
  • Nesher Malt yra labai skanus gėrimas, bet ne skanesnis už lietuvišką girą.
  • O bendrai tai išvada tokia, kad kažkur palei Viduržemio jūrą yra labai gerai gyventi. Tobulas klimatas, sveikas jūros oras, vaisiai, banglentės, Saulė, dviračiai. Nekariautų ten žmonės, jei nebūtų dėl ko. Grįšiu ten kažkada.
  • Ir dar, labai nekaltas ir labai paplitęs tam tikrų paslaugų reklamos būdas TelAvive. Mėtyti skrajutes ant gatvės, kaip šiukšles:

Reklama

Daugiau geros kokybės Viliaus nuotraukų galima pažiūrėti čia:

Dear people, Go in Peace

Advertisements