Austrijos Alpės

Dažnai galvodavau, kad gimęs ir visą laiką pragyvenęs Vilniuje, nors ir visur tenka pakeliauti, bet visai nepažįstu dviejų, man bene įdomiausių, gamtos vietų/reiškinių – jūros ir kalnų. Ir kadangi pusbrolis prieš metus jau spėjo šiek tiek užsikrėsti kalnais ir ruošėsi į juos grįžti, nusprendžiau prisijungti ir aš. Beje, mane tai apskritai dauguma nuotykinių, gamtos sportų ir veiklų paskutiniu metu pradėjo labiau dominti, tad progos patirti kalnus atsisakyti negalėjau. Taigi, visome buvome penkių ekipažas – Aš, Dovas, Elena, Salomėja ir Dominykas.

Skaitydami klausotės:

Ruošiamės

Kalnams ruošėmės tyrinėdami labai puikiai paruoštą puslapį Via Alpina, kuriame yra visa reikalinga detali informacija apie Alpių trasas. Via Alpina yra penkių ilgų ir vientisų trasų tinklas, kurio sudarymas buvo finansuotas iš ES fondų ir kuris driekiasi per visas Alpių regiono valstybes (Austrija, Šveicarija, Italija, Vokietija, Slovėnija ir dar keletas). Dovas išrinko maršrutą keturioms dienoms (~74 km) su labai daug pakilimų ir nusileidimų, kuris pagal aprašymą turėjo būti itin gražus bet įspėjo, kad lengva nebus. Kaip vėliau paaiškėjo, buvo gerokai sunkiau, nei visi supratome. Tačiau prieš kelionę visi sąžiningai stengėmės palaikyti turimą fizinę formą ar net įgauti geresnę. Aš taip pat daug laiko praleidau rinkdamasis tinkamus drabužius Mados angaruose, Humanose ir pan., bei kasdienio meniu susidarymui.

Važiuojam

Važiavome Elenos tėvų automobiliu. Su dujomis, kad būtų pigiau žinoma. Išvažiavome liepos 4 dieną apie 6 ryto, suvedę galutinę tos dienos stotelę į GPS’ą, bet jau po poros valandų įvyko bene geriausias visos kelionės pokštas. Turėjome tiesiog įvažiuoti į Lenkiją, bet privažiavome kažkokį pasienio punktą, kuriame reikėjo stovėti ir visiems kilo klausimas, kodėl taip yra. Juk Šengeno zona, ES, visa kita. Tuoj pat išsiaiškinom, kad stovim prie Baltarusijos sienos! Visų pasitikėjimas GPS’u smunka į neregėtas žemumas, truputį pasinervinam, pasijuokiam, apsisukam ir važiuojam į Lenkiją.

Toliau viskas ėjosi labai sklandžiai. Pakeliui nakvojam Čekijoje ir antros kelionės dienos popietę pasiekiam savo svajonių miestelį Austrijoje – Spital am Pyhrn. Gal ne tiek svajonių, kiek kad jame buvo mūsų pensionas iš kurio ir išsiruošėme į žygį.

Lipam

Didis keliautojas Antanas Poška kartą numetė auksinę frazę, kurią aš vis keliaudamas prisimenu ir kitiems pacituoju: “Kelionę planuoti – džiaugsmas, kelionę vykdyti – katorga, kelionę prisiminti – visko atpildas.” Absoliuti tiesa. Išėjus į kalnus tikrai prasidėjo katorga. Karšta, daiktus nešti sunku. Per sunku. Stengiamės vieni kitiems padėti – tiek žodžiais, tiek daiktų pasidalinimu, dažnai stojam užkąsti, pailsėti. Užtat vaizdai atperka visą vargą.

Per pirmą dieną, pradėję miestelyje, esančiame ~650 m virš jūros lygio, atsiduriame ~2050 m aukštyje. Ir nors apie pusę šio aukščio iš miestelio užkilome keltuvu, dienos plano neįvykdėme. Likom nakvoti labai gražioje pievoje tarp kalnų. Šalia dar ir sniego lopas. Vakariniai ir rytiniai vaizdai iš viršaus įspūdingi. Pagalvojau, kad net jei kitą rytą kelionė būtų pasibaigus, ji jau būtų užskaityta. Būtent dėl tų vaizdų. Stovint 2 km aukštyje ir žiūrint kaip leidžiasi saulė, aplink nematant jokių žmonių apima kažkokia ekskliuzyvinė nuotaika. Panaši į tą, kai važiuoji motociklu ankstyvą rytą arba vėlyvą vakarą ir kelias priklauso tik tau vienam… Oj kaip verta tokias nuotaikas medžioti. Labai verta.

Taip pat, labai žavus debesų elgesys kalnuose. Vieną akimirką gali stovėti ir stebėti giedrą vaizdą nuo kalno. Kitą akimirką tiesiai į tave atplaukia debesis, atvėsta. Jautiesi kaip rūke, bet esi debesyje. Po kelių minučių jis praplaukia ir vėl mėgaujiesi vaizdu…

Savo pradinio keturių dienų plano vis tik neįvykdėme. Kadangi turėjome kas suplyšusią kuprinę, kas per stiprų nuovargį, kas netinkamus batus – antrą dieną nusprendėm leistis žemyn ir grįžti ten, iš kur pradėjom. Užtrukome visą dieną. Leistis atrodė lengviau, bet dienos pabaigoje nuovargis buvo dvigubas. Nusileidę susiradome kempingą, kuriame įsikūrę, likusias dienas vykdėme dieninius hiking trip’us. Na, išvada aiški – kalnams reikia pasiruošti rimtai. Rimčiau nei mes.

Man pasirodė įdomu, kad per visą laipiojimą nesutikome ko gero nei vieno užsieniečio. Ir beveik nesutikome taip rimtai nusiteikusių hiker”ių, kaip mes. Panašu, kad dauguma austrų tiesiog išnaudoja kalnus dienos trukmės sportinėms išvykoms, tad laksto aukštyn – žemyn su mažom kuprinėlėm arba tik su gertuvėm. Na, arba nakvoja hut’uose – kalnų trobelėse. Šiaip toks laipiojimo būdas yra daug paprastesnis ir man pasirodė patrauklesnis ateities kelionėms, bet, žinoma, daug brangesnis.

Vertindamas savo pajėgumą tokioms kelionės, turėčiau pastebėti (žinau, čia labiau įdomu man pačiam), kad pirmas dvi dienas labai jautėsi nuovargis ir komforto lygio kritimas lyginant su kasdienybe. Sulig trečia diena visiškai pripratau ir atrodė, kad esu pasiruošęs dar mažiausiai savaitę praleisti laukinėje gamtoje. Tad ateityje matyt reikėtų planuoti maršrutus su lengvesne pradžia, kad apsipratimas būtų tolygesnis. Kalbant apie įrangą – vienintelis dalykas, kurio man tikrai trūksta yra lengva ir patvari palapinė. Na dar vandens maišas ir viryklė. O labiausiai dėkoti turiu savo kuprinei, nes ji žiauriai patogi ar atlieka viską, kas jai priklauso.

Ai, bet vaizdai visada iškalbingesni už žodžius.. Todėl: Dovo nuotraukos čia. Mano nuotraukos čia.

Na ir dar trumpas klipukas: 

Advertisements

One thought on “Austrijos Alpės

  1. Geros izvalgos, protingi apmastymai,literaturiski palyginimai. Aciu uz ispudzius

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s