Kopenhagenas ant dviračio

Trumpas rugsėjo pradžios prasiblaškymas Kopenhagoje, paskatintas daugelio Pauliaus kvietimų atvykti ir galutinai apspręstas atsiradusių tiesioginių pigių skrydžių.

Pagrindiniai kelionės akcentai:

Dviračiai. Neabejotinai! Žinojau, kad jų ten daug, bet pamatytas vaizdas vistiek negalėjo nepalikti įspūdžio. Važinėja visi ir visur ir niekam tai neatrodo vaikiškas užsiėmimas, ar tik pramoga, ar tik sportas. Įprastas miesto transportas ir tiek. Dviračių takai yra beveik visur, pagrindinėse gatvėse jie labai platūs ir erdvūs, o kur jų nėra – važiuoji tiesiog gatve. Automobilių vairuotojai ypatingai gerbia dviratininkus – prieš sukant į kairę ar dešinę visada sustoja praleisti dviračių arba įsitikinti, kad jų nėra.

Ko gero daug prie dviračių populiarumo prisideda ir tai, kad visa Kopenhaga yra be galo lygi, net be mažiausių kalvų. Tačiau be atitinkamo žmonių mąstymo ir požiūrio į gyvenimą mieste tiek dviračių tikrai nebūtų.

Mes su Rūta taip pat visas keturias dienas leidome tik ant dviračių ir tai nuo pat pradžių leido pasijusti kaip namie.

Hipsterizmas. Gal čia tik man taip atrodo, bet dauguma dalykų kitur tradiciškai suvokiamų kaip hipsteriški yra visiška kasdienybė Kopenhagoje. Suoliukai iš palečių mieste, pinterestinis kavinių interjeras su Edisono lempučių reprodukcijomis, IKEA padiktuotas minimalizmas butuose, daug įvairiai pritaikytų jūrinių konteinerių viešose erdvėse, Copenhagen Street Food, įrengtas buvusiame popieriaus fabrike, daug barzdų ir žinoma dviračiai. Na bet tai yra tiesiog stilingos visuomenės atributai.

Beje, pirmą vakarą su Paulium paminėjome The Barking Dog bare iš kurio man įstrigo visiškai neinformatyvus, bet tiek pat nuostabus meniu.

Kultūra ir ramybė. Čia išvis atskira tema. Bet jei trumpai, tai nors miestas virš 1 mln. gyventojų, bet labai ramus, nesigirdi ir nesimato jokių marozų ar muzikos iš automobilių, visur tylu ir kiekvienas užsiima savo reikalais. Darbo dienos metu tvyro sekmadienio popietės atmosfera. Naktį irgi jautiesi saugus. Mieste beveik tiek pat dažnai kaip danų kalbą galima išgirsti žmones kalbant angliškai.

Ne kartą buvau girdėjęs, kad danai pagal įvairių apklausų rezultatus garsėja, kaip viena laimingiausių tautų. Būnant Kopenhagoje dar sužinojau ir apie tokią įdomią Jante taisyklę, kuri, pasirodo, buvo (ir matyt yra) gan svarbus skandinaviškos kultūros atributas. Čia aprašyta išsamiau ir palyginta su Amerikos kultūra. Jos esmė – Tu negali jaustis niekuo geresnis už kitus ir negali norėti pasirodyti. Ko gero tai ir paaiškina danų paprastumą ir atsipūtimą. O kai su niekuo nesivaržai, gyveni savo gyvenimą, tai nejunti streso, spaudimo pralenkti savo aplinką ir esi laimingas. Atrodytų tokia kultūra visai neskatina asmeninio tobulėjimo ir visuomenės progreso, bet manau ne viena pasaulio valstybė mielai nusipirktų dalį Skandinaviškos gerovės ir išsivežtų pas save jei tik tai būtų įmanoma. Ir suprask kaip čia yra..

Čia šiek tiek filmuotų vaizdų surinktų į bendrą kompiliaciją:

P.S. Vienas įdomiausių modernaus miesto akcentų – visiškai auomatinis metro:

 O apie mūsų aplankytas vietas daugiausiai papasakos nuotraukos:

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s