Plaukiojimai Lietuvoje

Baidarės – Lietuvoje labai populiarus turizmo bei laisvalaikio leidimo būdas. Deja, kadangi gyvename lygumų krašte, upės neturi pasirinkimo, kaip tik tekėti lygumomis, ir matyt dėl to taip susiklostė, kad šitas turizmo būdas daugeliui tapo labiau alkoholizmo būdu, nei turizmo. O alkoholinis turizmas man nepatinka. Jei atvirai – man pačiam Lietuvos upės irgi atrodo per ramios ir jomis plaukti šiek tiek per lėta veikla, tačiau vistiek matau tame daug smagumų. Visus metus gyvenu prie kompo, tad pasitaikius progai malonu išlįsti į gamtą – nesvarbu kokia veikla tai bebūtų. Taip pat tai yra puiki proga lengvai pasportuoti. Ir dar – iš upės visada atsiveria kitoks gamtos vaizdas, nei einant, važiuojant, skrendant ar pan. O svarbiausia, kad plauki juk ne vienas. O tai ir yra didžiausias smagumas!

Kadangi per paskutinius kelis metus teko gan nemažai visur plaukioti, nusprendžiau, kad reikia pasidaryti suvestinę sau pačiam, kad atsiminčiau kur esu buvęs, tad čia ji ir bus.

Darbe jau tapo tradicija, kad kiekvieną pavasarį, kol dar pakankamai vėsu, nėra visokių vabzdžių ir girtų snobų upėse ir kol upėse daugiau vandens susiorganizuojam vienos dienos baidarių žygį. Negaliu sakyti, kad mūsų žygiai būna visiškai blaivūs, tačiau tikslas tikrai nebūna tame. Nors plaukiame, kai oro temperatūra dieną tesiekia 10-15 laipsnių, bet kompanija kasmet vis didėja, nes kasmet pavyksta įtikinti vis daugiau žmonių (šiemet buvo net 14!), kad šaltis yra tik jų galvose ir blogoje aprangoje.

Šiemet rinkomės Siesartį. Ja man jau teko plaukti prieš 8 metus, aišku, nieko neatsimenu. Upes stengiamės pasirinkti, kuo sudėtingesnes ir greitesnes, nes kaip ir minėjau pradžioje – dauguma Lietuvos upių tiesiog per lėtos ir nuobodžios tokiai veiklai. Taip pat tokias, kurios kuo mažiau paliestos civilizacijos, nes jei jau atsitrauki nuo kompo, tai norisi pamatyti kuo natūralesnę, tikresnę gamtą. Siesartyje netrūko užvartų, kitų įdomesnių kliūčių – hidroelektrinė (ne natūralios gamtos darbas, bet vistiek įdomus objektas), vienas rimtesnis slenkstis, tad savo ar ne savo noru išsimaudžiusių irgi netrūko.

Bendrai – civilizacijos aplinkui nedaug ir labai gražu stebėti atgimstančią gamtą o dar ir oras pasitaikė ypač įdomus ir permainingas (buvo net sniego!).

Taigi, kiek mano atmintis išneša esu plaukęs šiomis upėmis:

Ūla, Merkys, Grūda, Musė, Verknė, Siesartis, Šventoji,  Neris (pripučiama valtimi), Vilnelė, ežerynas šalia Ignalinos (Linkmenas, Asalnai, Lūšiai), kažkokia maža upelė Dzukijoje, kurios pavadinimo neprisimenu.

Kuo dažniau plaukioju, tuo vis labiau noriu išvažiuoti į kalnus ir praplaukti kokia rimta kalnų upe Norvegijoje, Kazachstane ar pan., kad pagaliau pajusčiau, kas yra tikras plaukimas, o ne plūduriavimas. Jeigu dar pavyktų tai padaryti su gera kompanija, tai išvis būtų suderinti visi elementai, reikalingi tobulai “outdoors” kelionei. Na, anksčiau ar vėliau.

O čia mano timelapse eksperimento rezultatas:

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s