Como apylinkių tyrinėjimai

Kas tai? Kur tai?

Como – tai ežeras šiaurės Italijoje, Alpių pietinėse pašlaitėse. Patogiai įsispraudęs kalnuotame regione jis kuria itin jaukų ir atpalaiduojantį kraštovaizdį.

Gegužės pabaigoje trumpam nukeliavome ten pasimėgauti ežero kuriama atmosfera. Vandens veiklų šį kartą nebuvo, tačiau kalnų – tikrai pakankamai. Šioje kelionėje man teko išbandyti tris naujas veiklas, tad čia šiek tiek apie jas.

Laipiojimas uolomis

Nors jau kelis metus nereguliariai vaikštau palaipioti į Montis Magia ir Ozo salę, bet dar nė karto nebuvo tekę lipti natūralia uola, kur šis sportas ir turėtų vykti. Kaip tik prieš porą dieną visur nuskambėjo naujiena, kad Alex Honnold – garsus free solo lipikas įveikė vieną sudėtingiausių maršrutų. Įkvepiantis žmogus. Na, bet mes ne tokie.

Uola lipti nėra taip sunku kaip atrodė. Aišku, lipome lengva trąsa, bet natūrali uola yra pakankamai šiurkšti ir prie jos itin gerai kimba laipiojimo bateliai. Tačiau vis tik dar kartą pastebėjau, kad pakilęs į didesnį aukštį ir ypač kabodamas kažkur ant uolos nesijaučiu labai patogiai. Nežinau ar tai aukščio baimė ar ne, bet atsiranda nepasitikėjimas visais tvirtinimais, virvėmis, mazgais…

Via ferrata

Tai buvo kaip ir pagrindinis mūsų kelionės tikslas, tik kiek juokinga, kad pakankamai nepasidomėjau kas būtent yra via ferrata ir tik atėjęs prie pirmosios iš jų supratau, kad tai, toli gražu, nėra tiesiog žygiavimas po kalnus.

Via ferrata – kalnų takai aprūpinti įtvirtintais lynais, pakopom, kopėčiomis, tiltais ir panašiais įrengimais. Iš esmės, tai suteikia galimybę lipti uola su daug mažesniu fiziniu pasirengimu ir su daug mažiau įrangos, nei tikrojo laipiojimo uolomis atveju. Dėl to tai yra prieinama daug platesniam žmonių ratui. Pirmosios via ferratos buvo įrengtos Dolomitų kalnų regione Italijos Alpėse per Pirmąjį pasaulinį karą, kad palengvintų pėstininkų judėjimą kalnuose. Vėliau, kaip ir daug kitų po karo liekančių dalykų tapo turizmo reikalu.

Pirmoji, kurią planavome įveikti pasirodė pakankamai sunki psichologiškai, kadangi didžioji jos dalis lipama atvira uola ir atsisukęs nuolat matai žemę atvirus tyrus po savim. Mūsų kelionės draugai ją šturmavo be vargo, bet mes su Rūta nusprendėme pradžiai paieškoti kažko paprastesnio ir nuvažiavome čia. Tai buvo labai optimali trąsa, su ferratų įrengimais kai kuriose vietose, bet gan laisvai įveikiama ir be įrangos.

Pagrindinis laipiojimo šioje vietovėje akcentas – nuolat matomas ežeras. Jo dėka kylant į viršų vaizdai atrodo daug gyvesni ir romantiškesni, nei būtų be ežero.

Šioje kelionėje buvo ir dar vienas maršrutas, kurį jau ėjome visi kartu. Ir vėl su labai unikaliu kraštovaizdžiu. Pagal trąsų žymėjimus – tai lengva via ferrata, bet mums pasirodė gan sekinantis maršrutas, nes išejome vėlai, keliose vietose pagrįžome atgal, nes nežinojome kur tiksliai eiti. Bet maršrutas vis tik buvo vertas paklydimų ir nuovargio!

Elektriniai dviračiai

Man tai buvo geriausia kelionės dalis. Pradėjau galvoti apie atskirą kelionę vien dviračiu (elektriniu !) po kalnus.

Nuvažiavome apie 50 km, apie 25 iš jų į kalną. Su paprastu MTB niekaip tiek neįveikčiau, tad įsitikinau – elektrinis dviratis yra nuostabus dalykas!

Vaizdai keičiasi greičiau negu lipant pėsčiomis, bet būdamas ant dviračio esi daug arčiau gamtos negu automobilyje. O esminis privalumas, žinoma, yra elektros variklis! Net ir važiuojant stačia įkalne nepavargsti ir gali mėgautis gamta. O jei vis tik nori pavargti – galima įkalne važiuoti tiesiog greičiau.

Na, video, kaip visada, iškalbingesnis:

 

Dar vienas paminėjimo vertas dalykas – tai mūsų vadas, gidas ir koordinatorius. Visur ėjom ir važiavom patys vieni, bet kur verta eiti ir važiuoti sužinojom būtent iš jo.

Dar Lietuvoje, beieškant kur išsinuomoti laipiojimo įrangą kai nuskrisim, Mykolas surado vietinį turizmo organizatorių Davide. Jis vos prieš mėnesį įkūrė šią turizmo kompaniją, tad labai stengėsi mums padėti, kuo įdomiau praleisti laiką. Ne tik išnuomavo įrangą ir dviračius, bet davė krūvas veiklų, trąsų, vietų ir maršrutų pasiūlymų kiekvienai dienai. Tiek, kad dar mėnesį galėjome pasilikti ten ir būtume turėję ką veikti. Tad jei tik teks lankytis Lecco ar kažkur aplink – rekomenduoju Davide ir EVO turism!

Daugiau vaizdų čia ir čia.

Debiutas po burėmis

Mozūrų ežerynas – tai teritorija Lenkijos šiaurės rytuose, Mozūrų vaivadijoje. Šioje teritorijoje telkšo net 2700 ežerų (dauguma, žinoma, labai mažiukai), kai kurie iš jų jungiasi upeliais, kanalais. Visos teritorijos plotas artimas Lietuvos valstybės plotui. Kai tiek ežerų visai nekeista, kad šis kraštas yra populiari turizmo vieta. Ir ne tik tarp lenkų. Tik o ką aš ten veikiau šį vėlyvą balandį?

Čia reikėtų pradėti iš kiek toliau. Taip susiklostė, kad 2016-ųjų vasarą Trakuose pradėjau mokytis buriuoti su jachta. Visai netikėtai tai įvyko, nes iki tol aktyviai nesidomėjau jokia vandens veikla. Mokantis buriuoti supratau, kad sulig kursais šitas užsiėmimas nesibaigs. Buriavimas – tai daugybės skirtingų įgūdžių reikalaujanti ir juos lavinanti veikla. Tai yra veikla, kuri visiškai išvalo smegenis, užburia ir nuramina. Judėjimas ir greitis be variklio sulieja su gamta. Ši veikla reikalauja analizuoti ir stengtis pažinti aplinką, gamtą, skaityti jos siunčiamus ženklus arba kentėti juos ignoruojantiems. Ir tai yra sociali veikla, nes laive retai kada būsi vienas. Daug gerų dalykų galėčiau dar čia parašyti, bet pradžiai užteks.

Taigi, išlaikęs buriavimo kursus iškart pradėjau galvoti, kur pritaikyti naujus įgūdžius ir taip atsidūrėm regatoje. Pala, bet regata taigi važybos?! Taip. Nes kaip sakoma – kol neįmesi savęs į vandenį, neišmoksi plaukti. Mūsų įgula susidėjo iš Mykolo, Linos, Rūtos ir manęs. Nei vieno iki galo mokančio valdyti laivą, bet planavome išmokti viską eigoje.

Regatą jau berods 5-tus metus Lenkijoje organizuoja Vilkaviškio buriuotojų klubas Škvalas.lt. Smagi kompanija, malonūs ir labai paslaugūs žmonės.

Visa regata mums tikrai buvo didžiulis mokymosi procesas. Nuo pat pirmo vakaro sėmėm informaciją atminties ir dėmesio kibirais iš kitų dalyvių ir dėliojom į virtualius stalčiukus savo galvose, darėm klaidas, taisėm jas, darėm naujas. Prieš šį renginį tiek man tiek Mykolui, su kuriuo plaukėm buvo tekę praktikuotis tik Trakuose ir tik su instruktorium tad čia reikėjo susikaupti ir pasitempti.

Pirma diena

Regatoje buvo suplanuoti keturi etapai per tris dienas. Pirmai dienai teko ilgiausias maršrutas – iš Gižycko turėjome nuplaukti iki Mikolaikų. Pražioje buriuojame, paskui plaukiame su varikliu kanalais.

Pirma diena buvo saulėta su 3-4 m/s vėju. Rimtiems buriuotojams toks oras ko gero buvo kančia, nes niekaip normaliai neįsibėgėsi, bet mums apšilimui buvo daugiau negu tobula. Startavom sėkmingai, plaukėm lyg viską mokėtume. Muzika, vynas. Finišavom aišku paskutiniai, bet mums tai buvo mažiausiai svarbu.

Pakeliui pataikėme ant seklumos, bet labai sėkmingai nuo jos išsivadavom. Tai buvo tik vienas mini nuotykis. Toliau tokių turėjome dar kelis: plaukiant per kanalus būtina nusileisti stiebą, nes juose pasitaiko tiltelių, elektros kabelių ir kitokių objektų. Šito veiksmo niekad nebuvom darę patys, tad mums padėjo organizatoriai pasigavę mus su savo kateriu vidury ežero. Netrukus po to, kaip pradėjome plaukti su varikliu, jis nustojo veikti. Tuomet mus ilgą laiką tempė kateris, kol galiausiai paaiškėjo, kad tiesiog nepripylėm pakankamai kuro. O jau buvom pasiruošę skambinti laivo savininkui, kad atvažiuotų taisyti. Fail.

Atplaukti į Mikolaikas buvo didingas jausmas. Įsivaizdavau koks jausmas turėtų būti kai grįžti po kelionės per vandenyną ar aplink pasaulį, kai artėjant link kranto pradeda matytis miestas, namai, žmonės. Kai žengi iš savo kelių kvadratinių metrų laivo ant tvirtos sausumos. Nors mes vandenyje praleidome tik vieną dieną, gražiame ore ir nuolat matydami vieną ar kitą krantą, bet jausmas vistiek buvo nuostabus. O kai dar savarankiškai prisišvartavome ir išlipome į krantą, nuo įspūdžių kiekio atrodė, jog ši diena truko maždaug 72 valandas.

Dar daugiau nuotykių

Kitos dienos vėjuotas rytas tik pabudus leido suprasti, kad šiandien reikalų bus dar daugiau. Ir buvo. Vėjo kur kas stipresnis nei vakar, apsiniaukę, lynoja. Išplaukėme iš Mikolaikų. Nuleidžiant stiebą (tai reikėjo atlikti, kad praplauktume po tiltu) vos nesuplėšėm groto. Pasimokėm, kitą kartą šios klaidos nebus.

Startavom ir plaukėm sėkmingai iki kol, prieš išplaukiant į atvirą ežerą, mūsų laivą pradėjo nevaldomai sukti aplink savo ašį (tai vadinama bročingu). Aš tuo metu buvau prie vairo, bandžiau su juo kažką daryti, kad ištiesinčiau laivą, bet jis visiškai neklausė. Sukimasis stiprėjo, grotas vis stipriau blaškėsi nuo vieno borto prie kito, sulig kiekvienu jachtos pasvirimu vanduo vis labiau priartėdavo prie mūsų. Kokpite buvome trise, merginos irgi ėmėsi veiksmų sitaucijai suvaldyti, tačiau taip ir nesupratau, kas padėjo, o kas ne, nes po kelių sekundžių viskas tiesiog nurimo.

Po šito įvykio plaukti pasidarė šiek tiek nejauku. Pasirodo, Rūta jau buvo pradėjus peržiūrinėti savo gyvenimo vaizdajuostę mintyse. Na, nes vanduo šaltas, krantas toli ir įkritęs ilgai neištemptum. Aptarinėjome kokie galėjo būti scenarijai. Kažkaip nejučia visi pasiėmė arčiau telefonus ir dokumentus, man liepė nusiimti užraktą nuo telefono, kad reikalui esant galėtume skambinti Mozūrų pagalbai (labai džiugu, kad vis tik neprireikė). Toliau plaukiant visiškai nesijautė užtikrintumo, jachta valdėsi sunkiai, kol artėjant prie maršruto pusiaukelės vėl įvyko bročingas. Nepasiekę pusiaukelės apsisukome plaukti atgal. Šioje vietoje reikėtų pastebėti, kad visi kiti dalyviai jau buvo seniai pasiekę pusiaukelę ir plaukė atgal. Organizatoriai taip pat išplaukė link Mikolaikų uosto. Tad šiuo metu mes plaukėme vieni, jokių kitų laivų aplink. Ir vėl įvyko bročingas. Šį kartą jau spėjome sureaguoti ir puolėm nuleidonėti bures. Ir šį kartą jau ir man buvo baisu. Nuleidome bures ir nusprendėme plaukti tik su varikliu, o šios problemos priežastis aiškintis ant kranto.

Grįžę gavom krūvą naudingų patarimų ir sužinojom, kas buvo blogai. Dar viena neįkainojama pamoka! Du pagrindinius dalykus paminėsiu ir čia:

  1. Vairo plunksna turėjo būti nuleista iki galo. Kadangi to nebuvom padarę, rizikavom ją nulaužti, bet kažkaip to išvengėm.
  2. Grotą reikėjo reguliuoti pagal vėją (atidaryti kai ateina gūsis) ir tai turėjo daryti atskiras žmogus, ne vairininkas.

Kitą dieną vėjas buvo dar stipresnis, tad plaukimai išvis nevyko. Vakare buvo surengtas regatos uždarymas ir apdovanojimai – mūsų kategorijoje (Maxus 24) buvo tik trys laivai, tad išėjo taip, kad užėmėm trečią vietą. Visiškai nepelnyta garbė, bet užtat motyvacija ateičiai.

Dar vienas nuotykis laukė grįžtant į Gižycko paskutinę dieną. Oras vėl ramus ir saulėtas. Praplaukėme visus ežerus su varikliu ir paskutiniame ežere planavome plaukti su burėmis. Bet užėjo stiprus škvalas su sniegu, kruša ir dar belekuo, ežeras įsibangavo, jachta šokinėjo per bangas, o reikėjo plaukti tiesia į vėją. Net ir plaukiant su varikliu nebesijaučiau saugiai. Tačiau artėjant prie uosto vėl švietė saulė. Prisišvartavom idealiai ir nuotaika buvo nuostabi.

Kiti dalykai

Pasirodo įspūdžių nereikia ieškoti toli ir sunkiai – nuvažiavom tik 350 km nuo namų, bet šitas renginys man išliks, kaip viena įsimintiniausių kelionių! Be to, rytiniai Gižycko vaizdai dar sustiprino įspūdžius ir Mozūrai virto pietų Europa mano vaizduotėje:

Pirmą kartą teko gyventi ir nakvoti jachtoje ir ši dalis man patiko ne mažiau nei pats plaukimas. Vietos mažai, judėti sunku, bet kažkaip nesuprantamai jauku. Visi daiktai visada su tavimi, gamta su tavimi ir aplinkinio pasaulio poreikis tarsi išnyksta.

Apskritai šitas renginys buvo labai geras kick-start’as mano naujam hobiui. Daugybė išmoktų ir praktiškai išbandytų dalykų, sutikti buriuotojai, įdomūs pokalbiai. Galbūt dalyvauti regatoje buvo neapgalvotas avantiūristinis poelgis, tačiau visiškai pasiteisino!

Be to, ačiū merginoms, kad leidosi kartu į šitą nuotykį, mokėsi buriavimo subtilybių ir padėjo išsisukti iš nelengvų situacijų. Jūs nuostabios! :*

O štai čia dar galima rasti labai gražių Linos ir Mykolo nuotraukų.

Ispanija II – Gamta

Pirma aprašymo dalis – ČIA.

Gamta..

..Buvo mūsų prioritetas. Turėjome beveik visą įrangą, kurios reikėjo išgyvenimui gamtoje (na, pradžioj taip atrodė, bet stovyklaujant paaiškėjo, kad ne visą) ir buvom nusprendę nuo pat pirmos nakties nakvoti kempinguose. Nesu tikras kaip yra Lietuvoje, bet Ispanijoje kempingų visur pilna, tad nebuvo bėdų net ir prie Barselonos – gyvenome ~35 min metro atstumu nuo centro. Pačiuose kempinguose tiek gamta, tiek žmonės – savotiški, bet apie tai vėliau.

O Ispanijos gamta…sakyčiau verkia nuo saulės pertekliaus ir vandens trūkumo. Kai kur vaizdai beveik primena Mad Max: Fury Road. Žemė kieta ir dulkėta, žalumos mažai, palei kelią daug kur geltoni išdžiūvę laukai ir nuolat jauti visa žlugdantį karštį. Tik negalima sakyti, kad visa tai negražu – vaizdai daugumoje vietų platūs ir didingi. Tiesa, Ispanijos Šiaurė, o tiksliau Pirėnų kalnai ir jų prieigos visai kitokie. Ten lijo, buvo žalia ir nežmoniškai gražu. Būtent Pirėnai ir paliko man didžiausią įspūdį. Bet iš viso noriu išskirti tris skirtingas gamtos vietas, kurias aplankėme, ir kurios visos savaip žavios.

Congost de Mont-rebei tarpeklis

Tarp ~500m aukščio uolų įsiterpusi upė, skirianti du Ispanijos regionus – Kataloniją ir Aragoną vieną nuo kito. Melsvai žalias upės vanduo, jį supančios stačios uolos, iki 40 C įkaitęs oras, jame tvyrantis rozmarino kvapas ir orūs grifai sklandantys virš uolų su tiek mažai pastangų, jog galima pagalvoti, kad ten tik iškamšos su didžiuliais sparnais, arba kad jie turi propelerius ant nugarų, kurių iš apačios nesimato. Į tokį žygį mes išėjome gan vėlai, apie vidurdienį su ~3,2 l vandens. Planas buvo nueiti 9 km ir grįžti atgal iki mašinos, nes tokia tebuvo įmanoma trąsa. Pakeliui pasiklydome ir bent kilometrą turėjome grįžti, tad taupydami vandenį ir dar pasidalindami juo su pakeliui sutiktais žygeiviais, sugebėjome nueiti tik į vieną pusę (~11 km). Tikėjomės rasti vandens, pasipildyti jo ir grįžti atgal, kai atvės, tačiau trąsos pabaigoje radom tik beužsidarantį turizmo centrą ir vandenį, kuris netinkamas gerti. Bandyti grįžti atgal prie tos temperatūros buvo tiesiog neįmanoma. Todėl teko pasitelkti įžulumą bei kalbėjimo įgūdžius ir įsiprašėme pas ispanų porelę į mašiną, kad pavežtų iki kempingo. Toliau viskas baigėsi sėkmingai. O apie vaizdų kokybę byloja nuotraukos:

 

Pirėnų kalnai

Apsistojome kempinge apsuptame kalnų visai šalia Ordesos nacionalinio parko. Čia klimatas visai kitoks nei apačioje – vėsu, daug lyja. Bet tylu. Tyla – labai tinkamas garso takelis kalnams. Miegant dar girdėjosi kažkur apačioje ošianti kalnų upė.

Dieną išėjome į maždaug 8-ių valandų žygį. Kalnų vaizdai tiesiog žudė savo didingumu. Nuo Alpių jie nėra per daug skirtingi, gal tik kiek mažiau žalumos, tačiau aš, matyt, tiesiog labai mėgstu kalnus, kad mane jie kaskart taip žavi. Mūsų kempingas buvo maždaug kilometro aukštyje, ir dar tiek pat pakilom per pusę dienos, tad vakarienei turėjome sausų užkandžių, vėjo ir VAIZDŲ iš ~2000m aukščio! Na ir dar neaiškų kelią namo, nes ispanai nepasistengė pakankamai aiškiai pažymėti trąsų.. Tik žinojome, kad mūsų trąsa yra žiedinio tipo ir turėtume grįžti į tą patį tašką iš kur išėjom. Ir grįžom, tik nusileidom nuo kalno kokiais 2 km per toli. Išvada tokia, kad kitą kartą reikėtų rimčiau planuoti tokius žygius. Norėjome lengvesnio pasivaikščiojimo, bet gavosi rimtas žygis su lengvu nuklydimu. Nors net jei tektų nakvoti kur vidury kalno turbūt būtų visai smagu, kai esi su gera kompanija visiškai laukinėj gamtoj…

Norėsiu čia dar grįžti, tik ilgesniam laikui. O dabar leidžiu vaizdams kalbėti:

Noja. Atlanto vandenynas

Miestelis prie Atlanto. Bangos galingos ir niekad nedingsta, tad pasijauti net šiek tiek blogai, kad nebėgi jų išnaudoti pasiėmęs banglentę. Nes čia daugybė žmonių būtent tą ir daro. Na, bet mes buvo prisisotinę žygių ir kalnų, tad užteko tiesiog gulėti ir mėgautis vaizdais, bei vandenyno ošimu.

Žmonės ir dalykai

Apie tai kas netilpo kitur.

  • Vienas įdomesnių pastebėtų reiškinių – kempingų gyvenimas. Beveik visuose aplankytuose, didžioji dauguma žmonių – ispanai. Ir dažniausiai matosi, kad jie ten atvažiavę ne vienai dienai. Panašu, kad bent porai savaičių, o gal ir sezonui. Su naminiais gyvūnais, įvairiais buities daiktais, net TV atsiveža (!). Sėdi po visą šeimą, o kartais ir ištisą giminę prie stalų. Ir gyvena tikrai ne palapinėse, bet išsinuomoja namelius ar kemperius ant ratų. Kadangi beveik niekas ten angliškai nešneka, tai mums beliko tik spėlioti, kad jie neturi sodybų (arba draugų su sodybomis), kaip įprasta Lietuvoje, todėl važiuoja laiką leisti kempinguose. Daugumoje jų yra ir normalios kavinės/restoranai, parduotuvės.
  • Didžioji dalis turistų – prancūzai. Matyt dėl to ir susikalbėti su ispanais įmanoma tik prancūziškai.
  • Ispanai pasirodė gan tingūs ir abejingi žmonės – ypač darbo klausimu – niekad nesistengia daryti daugiau nei jiems priklauso. Tai patyrėm kempinguose, turizmo centre ir kitose vietose. Gal dėl to, kad nekalbėjom nei jų, nei prancūzų kalba. O gal todėl, kad per karšta. Užtat reikia paminėti, kad dauguma kelių yra tobulos būklės arba pvz tokį faktą, kad paplūdimy – šimtai žmonių, bet sunkiai pamatysi ką nors vartojant alkoholį. Tad ir nesupratau, kokia ta jų visuomenė..

Ispanijos šiaurė yra laikoma brangesne už pietus, tad truputį bijojau kad visur už viską reikės daug mokėti. Tačiau eilinį kartą pasitvirtino posakis “The best things in life are free.” Nes kalnai nekainuoja! Kempingai prie jų irgi pigūs, o net ir už puikius kelius teko mokėti tik kartą ir tik važiuojant į miestą, nes kelių mokesčiai Ispanijoje renkami iš transporto priemonių savininkų, o ne iš vairuotojų.

Tad jei laukiate kažkokios išvados, tai ji paprasta – važiuokite į Pirėnus. Ir mane pasiimkit, jei važiuosit 🙂

Tiek.

Ispanija I. Miestai

Skaitant pirmą dalį rekomenduoju klausytis. Atsiprašau, šiaip neklausau šito herojaus, bet tiesiog Ispanijai šita muzika itin tinka.

Pradžiai truputis faktų:

  • 14 dienų kelionė ir du keliautojai – aš ir Rūta.
  • 11 naktų praleistos palapinėje (5-iuose skirtinguose kempinguose), 1 naktis AirBnB ir 1 oro uoste.
  • Nuvažiavome ~ 1500 km
  • Aplankėm 6 Ispanijos regionus, ir tris iš penkių didžiausių miestų – Madridą, Barseloną ir Bilbao.
  • Pagrindinis ir dažniausias kelionės patiekalas – makaronai (kartais bomžpaketai) paserviruojami tiesiai nuo dujinės viryklės gryname ore

O štai maršrutas kuriuo keliavome. Paspaudę ant žemėlapio galėsite pamatyti detalesnį maršrutą:

Ispanija - keliones marsrutas

Norėjome keliauti kur šilta, ir kur dar nebuvome. Ir ten, kur galima patogiai nusigauti iš Vilniaus. Pradinis tikslas buvo Juodkalnija, tačiau neradus patogių būdų į ją nusigauti – ji liko ateičiai. Ir išskridom į Ispaniją.

Ispanija yra antra didžiausia valstybė Europos Sąjungoje pagal plotą ir, rodos, penkta pagal gyventojų skaičių ir ekonomiką (BVP). Tai yra šalis, apie kurią aiškinti niekam nereikia, nes kiekvienam, net ir ten nebuvusiam jos pavadinimas kelią daugybę asociacijų su kurortais, paplūdimiais, kokybišku maistu, vynu, futbolu, korida, pomidorais, pomidorų mūšiais ir sąrašas dar tęsiasi ir tęsiasi.

Kai pradėjome aiškintis kaip būtų įdomiausia klajoti po Ispaniją – susidarė įspūdis, kad dauguma gražiausių vietų (pagal subjektvias rekomendacijas ar tiesiog pagal tai kur daugiau yra tekę būti mano aplinkos žmonėms) yra šalies pietuose. Todėl… pasirinkome šiaurę. Ten turėjo būti daugiau žalumos ir mažiau karšta, nei pietuose, nes rugpjūtis, vis tik, vienas karščiausių mėnesių. Be to, šiaurėje – Pirėnai!

Šis aprašymas bus iš dviejų dalių pirmiausia apie miestus, o vėliau gražioji dalis – apie gamtą.

Miestai..

..visiškai nebuvo mūsų prioritetas, tad į juos per daug nesigilinom. Nėjom nei į vieno garsaus pastato vidų, ar muziejų. Juo labiau, kad miestus buvo užplūdę turistai, kurie visur sudarė milžiniškas eiles ir jose stovėt esant virš 30 C karščio nebūtų jokio smagumo. Tačiau paklaidžioti gatvelėmis, pažinti vistiek spėjom ir kiekvieno miesto nuotaiką puikiai pajautėm.

Ispanijos miestų architektūra labai graži. Jie, kaip ir italai ar prancūzai, tikrai turi gerą architektūrinį skonį. Absoliučiai gražiausias iš aplankytų – Pamplona. Labai jaukus miestas, kur tiesiog kiekvieną pastatą, kavinę ir net kontenerį galima fotografuoti, o nufotkinus dar stovėti, žiūrėti ir mėgautis. Ir nors žinai, kas esi maždaug tris kartus mažesniame mieste nei Vilnius, nėra jokio “provincijos pojūčio”. Toks provincijos pojūtis mane aplanko būnant mažuose miestuose, kur nedaug žmonių ir jie, rodos, nieko neveikia. Mieste būna mažai verslų, kavinių. Tada atrodo, kad toks miestas buvo pastatytas veltui ir pasidaro liūdna… Tačiau Pamplona toli gražu ne toks miestas! O dar žinojimas, kad jos gatvėmis kiekvieną liepos mėnesį visą savaitę laksto buliai sukuria papildomą paslapties nuotaiką, kuri padaro miestą dar įdomesnį…

Madridas ir Barselona labai gyvi ir judrūs, tačiau jau su visais megapolių atributais – turistais, smarve, šiukšlėm, elgetom, šūdinom skrajutėm ir viso kito šlamšto siūlytojais. Panašu, kad jais geriausia mėgautis ankstyvą pavasarį arba vėlyvą rudenį, kai truputį atvėsta ir turistų srautai sumažėja.

Bilbao turbūt nėra daug kam žinomas. Jis turi gerokai daugiau naujos modernios architektūros, nei Barselona ar Madridas, netgi Guggenheim’ą turi, tačiau naujoji statyba pukiai sudera su senąja ir nėra jokios disharmonijos. Vis tas kokybiškas ispanų architektūros pajautimas.

Tiesa, miestuose taip pat buvo proga paragauti įdomaus maisto, tačiau kad ir kaip Ispanija juo garsėja – mane daugeliu atvejų nuvylė. Išskyrus sangriją (kuris buvo itin skani) ir Spanish Tortilla, su kuria kartu apturėjome ir smagų pokalbį su maloniais amerikonais, einančiais Camino de Santiago keliu. Ir tai – dėka mano “I love NY” marškinėlių! Tik įžengus į vieną iš Pamplonos kavinių sulaukiau netikėto klausimo “Do you really love NY?” Ir tai jau ne pirmas kartas, kai marškinėliai man užveda įdomų pokalbį ar sukurią situaciją, tad kad ir kaip mėgčiau vienspalvį minimalizmą – drabužių su užrašais matyt neatsisakysiu. Na, o kalbant apie maistą, man pasirodė įdomu, kad tokios karštos šalies virtuvė turi tokias stiprias mėsos ir alkoholio tradicijas. Visur matyti daug specializuotų mėsos parduotuvių su visokiais rūkytais ir kitaip apdorotais kumpiais, dešrom.

Dar viena išvada padaryta šioje kelionėje – visų pietų Europos miestų (labiau miestelių, nes megapoliai turi išskirtinumo) architektūra labai panaši, ir kartą pamatęs vieną ar kelis iš jų jau nebenustebsi.

Antra dalis bus apie gamtą, o čia foto iš miestų:

 

Īss brauciens uz Latviju

Po šios kelionės žymėdamas savo aplankytas vietas Tripadvisor žemėlapyje nustebau kiek mažai vietų esu matęs artimiausiose kaimyninėse šalyse. Pro jas dažniausiai tik pravažiuoju, judėdamas kažkur gilyn į Europą ar į šiaurę. Tad ši kelionė ką tik įgavo dar didesnę prasmę !

Būta tai ramios šeimyninės (nes ekipažas sudarytas iš dviejų kartų atstovų) savaitgalio kelionės, apėmusios šiaurės Lietuvą ir pietų Latviją. Nieko super ypatingo nepamačiau, bet smagu pažinti artimuosius aplinkinius kraštus.

Artėjant link Latvijos ir jos pietuose nustebino erdvės pojūtis. Nors visur Lietuvoje palei kelią driekiasi laukai, Latvijos pietuose jie atrodo kažkokie nesibaigiantys. Tiek pievos, tiek ir geltonieji javų laukai. Amerika..

Latvijoj viskas paprasta ir jauku, kraštovaizdis kaip Lietuvoje, žmonių buityje likę dar gana daug sovietizmo, kaip ir Lietuvos provincijoje. Su užsieniečiais daug mieliau bendraujama rusiškai, negu angliškai. Nors dažnoje turistinėje vietoje tave sutiks ir pasisveikins angliškai, tačiau pradėjus kalbėti, paaiškėja, kad anglų kalbos žinios ties pasisveikinimu pasibaigė. Tai, deja, irgi primena kad esi post-sovietinėje valstybėje.

Apsilankėme Bauskoje (Bauskos pilis, automobilių muziejus), Tervete gamtos parke, tačiau daugiausiai mano ir Jūsų, gerbiamieji skaitytojai, dėmesio vertas objektas – Rundalės pilis. Kažkokiuose panašiuose rūmuose, rodos, esu buvęs Drezdene, bet neatsimenu pavadinimo. Tik pagal galvoje išlikusį vaizdą. O gal net ne Drezdene, o Vienoje.. Bet Rundalė tikrai didingesnė. Rūmai su 44 (?) kambariais ir milžiniškas parkas su rožėmis, vijoklių koridoriais ir tualetu kinietiško stiliaus namelyje:)

Bet tam, kad nebūtume užtvindyti nenumaldomos didybės, teko imtis priemonių – beveik pačiame parko centre ant suoliuko pasidarėme paprastą buitinį pikniką su batonu ir humusu, kaip atsvarą tai senovės puikybei. Ir visur vėl stojo harmonija.

Grįžtant į Lietuvą, netikėtai užsukome į Kėdainius, kurie tapo šios kelionės objektu-laimėtoju Lietuvoje. Labai gražus miestas, ypač jo senamiesčio architektūra. Gaila kad ten nežmoniškai tuščia, žmonių beveik nėra. Tikiuosi tik dėl to, kad buvo sekmadienis, nes ten tikrai galima gyventi. Grįžęs nepatingėjau net NT kainų patyrinėti ten, bet pasiūla nedidelė…

 

Apytikslis kelionės maršrutas:

 

Plaukiojimai Lietuvoje

Baidarės – Lietuvoje labai populiarus turizmo bei laisvalaikio leidimo būdas. Deja, kadangi gyvename lygumų krašte, upės neturi pasirinkimo, kaip tik tekėti lygumomis, ir matyt dėl to taip susiklostė, kad šitas turizmo būdas daugeliui tapo labiau alkoholizmo būdu, nei turizmo. O alkoholinis turizmas man nepatinka. Jei atvirai – man pačiam Lietuvos upės irgi atrodo per ramios ir jomis plaukti šiek tiek per lėta veikla, tačiau vistiek matau tame daug smagumų. Visus metus gyvenu prie kompo, tad pasitaikius progai malonu išlįsti į gamtą – nesvarbu kokia veikla tai bebūtų. Taip pat tai yra puiki proga lengvai pasportuoti. Ir dar – iš upės visada atsiveria kitoks gamtos vaizdas, nei einant, važiuojant, skrendant ar pan. O svarbiausia, kad plauki juk ne vienas. O tai ir yra didžiausias smagumas!

Kadangi per paskutinius kelis metus teko gan nemažai visur plaukioti, nusprendžiau, kad reikia pasidaryti suvestinę sau pačiam, kad atsiminčiau kur esu buvęs, tad čia ji ir bus.

Darbe jau tapo tradicija, kad kiekvieną pavasarį, kol dar pakankamai vėsu, nėra visokių vabzdžių ir girtų snobų upėse ir kol upėse daugiau vandens susiorganizuojam vienos dienos baidarių žygį. Negaliu sakyti, kad mūsų žygiai būna visiškai blaivūs, tačiau tikslas tikrai nebūna tame. Nors plaukiame, kai oro temperatūra dieną tesiekia 10-15 laipsnių, bet kompanija kasmet vis didėja, nes kasmet pavyksta įtikinti vis daugiau žmonių (šiemet buvo net 14!), kad šaltis yra tik jų galvose ir blogoje aprangoje.

Šiemet rinkomės Siesartį. Ja man jau teko plaukti prieš 8 metus, aišku, nieko neatsimenu. Upes stengiamės pasirinkti, kuo sudėtingesnes ir greitesnes, nes kaip ir minėjau pradžioje – dauguma Lietuvos upių tiesiog per lėtos ir nuobodžios tokiai veiklai. Taip pat tokias, kurios kuo mažiau paliestos civilizacijos, nes jei jau atsitrauki nuo kompo, tai norisi pamatyti kuo natūralesnę, tikresnę gamtą. Siesartyje netrūko užvartų, kitų įdomesnių kliūčių – hidroelektrinė (ne natūralios gamtos darbas, bet vistiek įdomus objektas), vienas rimtesnis slenkstis, tad savo ar ne savo noru išsimaudžiusių irgi netrūko.

Bendrai – civilizacijos aplinkui nedaug ir labai gražu stebėti atgimstančią gamtą o dar ir oras pasitaikė ypač įdomus ir permainingas (buvo net sniego!).

Taigi, kiek mano atmintis išneša esu plaukęs šiomis upėmis:

Ūla, Merkys, Grūda, Musė, Verknė, Siesartis, Šventoji,  Neris (pripučiama valtimi), Vilnelė, ežerynas šalia Ignalinos (Linkmenas, Asalnai, Lūšiai), kažkokia maža upelė Dzukijoje, kurios pavadinimo neprisimenu.

Kuo dažniau plaukioju, tuo vis labiau noriu išvažiuoti į kalnus ir praplaukti kokia rimta kalnų upe Norvegijoje, Kazachstane ar pan., kad pagaliau pajusčiau, kas yra tikras plaukimas, o ne plūduriavimas. Jeigu dar pavyktų tai padaryti su gera kompanija, tai išvis būtų suderinti visi elementai, reikalingi tobulai “outdoors” kelionei. Na, anksčiau ar vėliau.

O čia mano timelapse eksperimento rezultatas:

2pngvn@Stvngr,NO (Stavangeris)

Skaitant rekomenduojama klausyti: Visas playlist’as čia.

Po Austrijos Alpių, rodos, nebuvau išlindęs už Lietuvos ribų. Visi aplinkui tiek daug keliauja ir darbo ir poilsio reikalais, pasakoja, nuotraukas rodo, lauktuves neša. O aš irgi keliauti mėgstu. Ir su Rūta dar niekur nebuvome keliavę ir nė vienas nebuvome ten buvę. Tad tiesiog ir sugalvojau – va, bus Norvegija, gegužės pabaigoje O tiksliau – Stavangeris. Mažai kam girdėtas miestas, tačiau tai yra vienas seniausių Norvegijos miestų ir turėtų būti žinomas kaip Norvegijos naftos pramonės sostinė bei miestas apsuptas išskirtinai gražių gamtos vietų.

Gamta

Gamtos vietos mane itin sužavėjo dar planuojant kelionę ir net nežinojau, kaip visur suspėti (turėjome 5 dienas). Kelionės tikslas toks ir buvo – kuo daugiau gamtos ir žygių pėsčiomis. Vis tik jau būnant vietoje planus pakoregavo kelios aplinkybės. Labiausiai oras, kuris buvo gana permainingas ir dar pakankamai žiemiškas. 0,5 km aukštyje dar galima rasti sniego, o 1 km aukštyje jo dar yra tiek, kad be sniego batų neįmanoma įžengti. Tad dėl jo kai kurių vietų ir negalėjome aplankyti. Liko kitam kartui.

Bet pavyko pamatyti pakankamai grožio. Užkopėme į Preikestolen (įžymi kvadratinė uola esanti viename iš fiordų, 604 m aukštyje), Dalsnuten – perpus mažesnio aukščio kalva, jau su visai kitokiu kraštovaizdžiu nei fiorde. Fiordų vaizdai tikrai įspūdingi, stačios uolos, didelis aukštis, apačioje visada matai vandenį, ko paprastai nebūna kalnuose. Debesys, kurie netikėtai atslinkę paskandina visą kraštovaizdį migloje ir po kiek laiko jį vėl netikėtai atveria..

Antrąją kelionės dalį pavargę nuo kalvų ir fiordų tyrinėjome plokštesnį kraštovaizdį. Ėjome pas švyturį ir pas tris kalavijus pakeliui matydami kur kas daugiau norvegų gyvenimo ir buities, nei pirmąją kelionės dalį.

Bent dvi dienas teko vaikščioti per lietų, bet kaip ir patys norvegai, taip ir mes jo nesibaidėme. Eini, sušlampi, eini toliau, išdžiūsti. Bet nepaisant orų įsitikinau, kad Norvegija tikrai išsiskiria savo gamta ir kad dėl jos ten norėsiu grįžti dar ne kartą.

Couchsurfing

Couchsurfing’ą naudojau jau ne kartą ir minėjau jį rašydamas apie Izraelį. bet šita kelionė nusipelnė atskiros pastraipos CS įspūdžiams.

Šita dalimi rūpinosi Rūta. Ir parūpino neįtikėtinai žavią vietą. Pas Italą gyvenantį ir dirbantį Norvegijoje. Jo namas – visai ant jūros kranto, o pro langus vakare matai kaip saulė į jūrą nusileidžia.. Viduje irgi labai jauku ir minimalistiška, daug medienos ir baltos spalvos, būtent taip kaip mėgstu. Pats šeimininkas tuo metu buvo Italijoje, bet įspėjo, kad namas nerakinamas ir galime tiesiog ateiti ir būti! Taip ir padarėme. O name radome Moreno draugą iš Kanados, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, kažkada apsistojo kelioms naktims naudodamasis CS, kaip ir mes, bet paskui pasiliko gyventi pas Moreno. Būna ir taip!

Ir kaip jau buvo galima suprasti – tie namai yra itin svetingi visiems keliautojams. Nes be mūsų tuo pačiu metu ten dar gyveno trys merginos iš Slovakijos, vėliau atvažiavo porelė rusų iš Vilniaus. O pagal Mark’o (aukščiau minėtas kanadietis) pasakojimą yra buvę, kad name vienu metu nakvojo 10-11 svečių!

 Mane visada žavi tokios patirtys. Nors CS visada užkrauna bendravimo pareigą – grįžus po dienos žygių dar tenka dalintis įspūdžiais, pasakoti apie save, savo šalį ir keliones, klausytis kitų patirčių, kai iš tikrųjų nori tik miegoti. Tačiau tai padeda pasijusti daug labiau laukiamu keliautoju kur benuvyktum ir iš arčiau pažinti vietinę kultūrą (arba nevietinę, bet tai tiek pat įdomu). Taip pat, malonu jausti, kad žmonės negaili savo resursų svetimiems. Man visa tai yra priminimas, kad didžioji dauguma žmonių pasaulyje yra geri ir motyvuoja bei skatina pačiam viskuo dalintis su kitais.

 Dalykai

  • Stavangeryje viešose vietose beveik visada tuščia, nėra jokių žmonių. Nežinau kur jie.
  • Norvegijoje gausu elektromobilių, ypač Tesla, yra net Tesla taksi.
  • Norvegai turi labai gerą minimalistinį skonį architektūrai ir interjerui.
  • Kaip Rūta pastebėjo, tai buvo viena iš nedaugelio kelionių kai grįžti į Lietuvą, išlipi iš lėktuvo ir sakai, oho “kaip čia šilta!”

Daugiau nuotraukų čia.