Ispanija I. Miestai

Skaitant pirmą dalį rekomenduoju klausytis. Atsiprašau, šiaip neklausau šito herojaus, bet tiesiog Ispanijai šita muzika itin tinka.

Pradžiai truputis faktų:

  • 14 dienų kelionė ir du keliautojai – aš ir Rūta.
  • 11 naktų praleistos palapinėje (5-iuose skirtinguose kempinguose), 1 naktis AirBnB ir 1 oro uoste.
  • Nuvažiavome ~ 1500 km
  • Aplankėm 6 Ispanijos regionus, ir tris iš penkių didžiausių miestų – Madridą, Barseloną ir Bilbao.
  • Pagrindinis ir dažniausias kelionės patiekalas – makaronai (kartais bomžpaketai) paserviruojami tiesiai nuo dujinės viryklės gryname ore

O štai maršrutas kuriuo keliavome. Paspaudę ant žemėlapio galėsite pamatyti detalesnį maršrutą:

Ispanija - keliones marsrutas

Norėjome keliauti kur šilta, ir kur dar nebuvome. Ir ten, kur galima patogiai nusigauti iš Vilniaus. Pradinis tikslas buvo Juodkalnija, tačiau neradus patogių būdų į ją nusigauti – ji liko ateičiai. Ir išskridom į Ispaniją.

Ispanija yra antra didžiausia valstybė Europos Sąjungoje pagal plotą ir, rodos, penkta pagal gyventojų skaičių ir ekonomiką (BVP). Tai yra šalis, apie kurią aiškinti niekam nereikia, nes kiekvienam, net ir ten nebuvusiam jos pavadinimas kelią daugybę asociacijų su kurortais, paplūdimiais, kokybišku maistu, vynu, futbolu, korida, pomidorais, pomidorų mūšiais ir sąrašas dar tęsiasi ir tęsiasi.

Kai pradėjome aiškintis kaip būtų įdomiausia klajoti po Ispaniją – susidarė įspūdis, kad dauguma gražiausių vietų (pagal subjektvias rekomendacijas ar tiesiog pagal tai kur daugiau yra tekę būti mano aplinkos žmonėms) yra šalies pietuose. Todėl… pasirinkome šiaurę. Ten turėjo būti daugiau žalumos ir mažiau karšta, nei pietuose, nes rugpjūtis, vis tik, vienas karščiausių mėnesių. Be to, šiaurėje – Pirėnai!

Šis aprašymas bus iš dviejų dalių pirmiausia apie miestus, o vėliau gražioji dalis – apie gamtą.

Miestai..

..visiškai nebuvo mūsų prioritetas, tad į juos per daug nesigilinom. Nėjom nei į vieno garsaus pastato vidų, ar muziejų. Juo labiau, kad miestus buvo užplūdę turistai, kurie visur sudarė milžiniškas eiles ir jose stovėt esant virš 30 C karščio nebūtų jokio smagumo. Tačiau paklaidžioti gatvelėmis, pažinti vistiek spėjom ir kiekvieno miesto nuotaiką puikiai pajautėm.

Ispanijos miestų architektūra labai graži. Jie, kaip ir italai ar prancūzai, tikrai turi gerą architektūrinį skonį. Absoliučiai gražiausias iš aplankytų – Pamplona. Labai jaukus miestas, kur tiesiog kiekvieną pastatą, kavinę ir net kontenerį galima fotografuoti, o nufotkinus dar stovėti, žiūrėti ir mėgautis. Ir nors žinai, kas esi maždaug tris kartus mažesniame mieste nei Vilnius, nėra jokio “provincijos pojūčio”. Toks provincijos pojūtis mane aplanko būnant mažuose miestuose, kur nedaug žmonių ir jie, rodos, nieko neveikia. Mieste būna mažai verslų, kavinių. Tada atrodo, kad toks miestas buvo pastatytas veltui ir pasidaro liūdna… Tačiau Pamplona toli gražu ne toks miestas! O dar žinojimas, kad jos gatvėmis kiekvieną liepos mėnesį visą savaitę laksto buliai sukuria papildomą paslapties nuotaiką, kuri padaro miestą dar įdomesnį…

Madridas ir Barselona labai gyvi ir judrūs, tačiau jau su visais megapolių atributais – turistais, smarve, šiukšlėm, elgetom, šūdinom skrajutėm ir viso kito šlamšto siūlytojais. Panašu, kad jais geriausia mėgautis ankstyvą pavasarį arba vėlyvą rudenį, kai truputį atvėsta ir turistų srautai sumažėja.

Bilbao turbūt nėra daug kam žinomas. Jis turi gerokai daugiau naujos modernios architektūros, nei Barselona ar Madridas, netgi Guggenheim’ą turi, tačiau naujoji statyba pukiai sudera su senąja ir nėra jokios disharmonijos. Vis tas kokybiškas ispanų architektūros pajautimas.

Tiesa, miestuose taip pat buvo proga paragauti įdomaus maisto, tačiau kad ir kaip Ispanija juo garsėja – mane daugeliu atvejų nuvylė. Išskyrus sangriją (kuris buvo itin skani) ir Spanish Tortilla, su kuria kartu apturėjome ir smagų pokalbį su maloniais amerikonais, einančiais Camino de Santiago keliu. Ir tai – dėka mano “I love NY” marškinėlių! Tik įžengus į vieną iš Pamplonos kavinių sulaukiau netikėto klausimo “Do you really love NY?” Ir tai jau ne pirmas kartas, kai marškinėliai man užveda įdomų pokalbį ar sukurią situaciją, tad kad ir kaip mėgčiau vienspalvį minimalizmą – drabužių su užrašais matyt neatsisakysiu. Na, o kalbant apie maistą, man pasirodė įdomu, kad tokios karštos šalies virtuvė turi tokias stiprias mėsos ir alkoholio tradicijas. Visur matyti daug specializuotų mėsos parduotuvių su visokiais rūkytais ir kitaip apdorotais kumpiais, dešrom.

Dar viena išvada padaryta šioje kelionėje – visų pietų Europos miestų (labiau miestelių, nes megapoliai turi išskirtinumo) architektūra labai panaši, ir kartą pamatęs vieną ar kelis iš jų jau nebenustebsi.

Antra dalis bus apie gamtą, o čia foto iš miestų:

 

Īss brauciens uz Latviju

Po šios kelionės žymėdamas savo aplankytas vietas Tripadvisor žemėlapyje nustebau kiek mažai vietų esu matęs artimiausiose kaimyninėse šalyse. Pro jas dažniausiai tik pravažiuoju, judėdamas kažkur gilyn į Europą ar į šiaurę. Tad ši kelionė ką tik įgavo dar didesnę prasmę !

Būta tai ramios šeimyninės (nes ekipažas sudarytas iš dviejų kartų atstovų) savaitgalio kelionės, apėmusios šiaurės Lietuvą ir pietų Latviją. Nieko super ypatingo nepamačiau, bet smagu pažinti artimuosius aplinkinius kraštus.

Artėjant link Latvijos ir jos pietuose nustebino erdvės pojūtis. Nors visur Lietuvoje palei kelią driekiasi laukai, Latvijos pietuose jie atrodo kažkokie nesibaigiantys. Tiek pievos, tiek ir geltonieji javų laukai. Amerika..

Latvijoj viskas paprasta ir jauku, kraštovaizdis kaip Lietuvoje, žmonių buityje likę dar gana daug sovietizmo, kaip ir Lietuvos provincijoje. Su užsieniečiais daug mieliau bendraujama rusiškai, negu angliškai. Nors dažnoje turistinėje vietoje tave sutiks ir pasisveikins angliškai, tačiau pradėjus kalbėti, paaiškėja, kad anglų kalbos žinios ties pasisveikinimu pasibaigė. Tai, deja, irgi primena kad esi post-sovietinėje valstybėje.

Apsilankėme Bauskoje (Bauskos pilis, automobilių muziejus), Tervete gamtos parke, tačiau daugiausiai mano ir Jūsų, gerbiamieji skaitytojai, dėmesio vertas objektas – Rundalės pilis. Kažkokiuose panašiuose rūmuose, rodos, esu buvęs Drezdene, bet neatsimenu pavadinimo. Tik pagal galvoje išlikusį vaizdą. O gal net ne Drezdene, o Vienoje.. Bet Rundalė tikrai didingesnė. Rūmai su 44 (?) kambariais ir milžiniškas parkas su rožėmis, vijoklių koridoriais ir tualetu kinietiško stiliaus namelyje:)

Bet tam, kad nebūtume užtvindyti nenumaldomos didybės, teko imtis priemonių – beveik pačiame parko centre ant suoliuko pasidarėme paprastą buitinį pikniką su batonu ir humusu, kaip atsvarą tai senovės puikybei. Ir visur vėl stojo harmonija.

Grįžtant į Lietuvą, netikėtai užsukome į Kėdainius, kurie tapo šios kelionės objektu-laimėtoju Lietuvoje. Labai gražus miestas, ypač jo senamiesčio architektūra. Gaila kad ten nežmoniškai tuščia, žmonių beveik nėra. Tikiuosi tik dėl to, kad buvo sekmadienis, nes ten tikrai galima gyventi. Grįžęs nepatingėjau net NT kainų patyrinėti ten, bet pasiūla nedidelė…

 

Apytikslis kelionės maršrutas:

 

Kopenhagenas ant dviračio

Trumpas rugsėjo pradžios prasiblaškymas Kopenhagoje, paskatintas daugelio Pauliaus kvietimų atvykti ir galutinai apspręstas atsiradusių tiesioginių pigių skrydžių.

Pagrindiniai kelionės akcentai:

Dviračiai. Neabejotinai! Žinojau, kad jų ten daug, bet pamatytas vaizdas vistiek negalėjo nepalikti įspūdžio. Važinėja visi ir visur ir niekam tai neatrodo vaikiškas užsiėmimas, ar tik pramoga, ar tik sportas. Įprastas miesto transportas ir tiek. Dviračių takai yra beveik visur, pagrindinėse gatvėse jie labai platūs ir erdvūs, o kur jų nėra – važiuoji tiesiog gatve. Automobilių vairuotojai ypatingai gerbia dviratininkus – prieš sukant į kairę ar dešinę visada sustoja praleisti dviračių arba įsitikinti, kad jų nėra.

Ko gero daug prie dviračių populiarumo prisideda ir tai, kad visa Kopenhaga yra be galo lygi, net be mažiausių kalvų. Tačiau be atitinkamo žmonių mąstymo ir požiūrio į gyvenimą mieste tiek dviračių tikrai nebūtų.

Mes su Rūta taip pat visas keturias dienas leidome tik ant dviračių ir tai nuo pat pradžių leido pasijusti kaip namie.

Hipsterizmas. Gal čia tik man taip atrodo, bet dauguma dalykų kitur tradiciškai suvokiamų kaip hipsteriški yra visiška kasdienybė Kopenhagoje. Suoliukai iš palečių mieste, pinterestinis kavinių interjeras su Edisono lempučių reprodukcijomis, IKEA padiktuotas minimalizmas butuose, daug įvairiai pritaikytų jūrinių konteinerių viešose erdvėse, Copenhagen Street Food, įrengtas buvusiame popieriaus fabrike, daug barzdų ir žinoma dviračiai. Na bet tai yra tiesiog stilingos visuomenės atributai.

Beje, pirmą vakarą su Paulium paminėjome The Barking Dog bare iš kurio man įstrigo visiškai neinformatyvus, bet tiek pat nuostabus meniu.

Kultūra ir ramybė. Čia išvis atskira tema. Bet jei trumpai, tai nors miestas virš 1 mln. gyventojų, bet labai ramus, nesigirdi ir nesimato jokių marozų ar muzikos iš automobilių, visur tylu ir kiekvienas užsiima savo reikalais. Darbo dienos metu tvyro sekmadienio popietės atmosfera. Naktį irgi jautiesi saugus. Mieste beveik tiek pat dažnai kaip danų kalbą galima išgirsti žmones kalbant angliškai.

Ne kartą buvau girdėjęs, kad danai pagal įvairių apklausų rezultatus garsėja, kaip viena laimingiausių tautų. Būnant Kopenhagoje dar sužinojau ir apie tokią įdomią Jante taisyklę, kuri, pasirodo, buvo (ir matyt yra) gan svarbus skandinaviškos kultūros atributas. Čia aprašyta išsamiau ir palyginta su Amerikos kultūra. Jos esmė – Tu negali jaustis niekuo geresnis už kitus ir negali norėti pasirodyti. Ko gero tai ir paaiškina danų paprastumą ir atsipūtimą. O kai su niekuo nesivaržai, gyveni savo gyvenimą, tai nejunti streso, spaudimo pralenkti savo aplinką ir esi laimingas. Atrodytų tokia kultūra visai neskatina asmeninio tobulėjimo ir visuomenės progreso, bet manau ne viena pasaulio valstybė mielai nusipirktų dalį Skandinaviškos gerovės ir išsivežtų pas save jei tik tai būtų įmanoma. Ir suprask kaip čia yra..

Čia šiek tiek filmuotų vaizdų surinktų į bendrą kompiliaciją:

P.S. Vienas įdomiausių modernaus miesto akcentų – visiškai auomatinis metro:

 O apie mūsų aplankytas vietas daugiausiai papasakos nuotraukos:

2pngvn@Stvngr,NO (Stavangeris)

Skaitant rekomenduojama klausyti: Visas playlist’as čia.

Po Austrijos Alpių, rodos, nebuvau išlindęs už Lietuvos ribų. Visi aplinkui tiek daug keliauja ir darbo ir poilsio reikalais, pasakoja, nuotraukas rodo, lauktuves neša. O aš irgi keliauti mėgstu. Ir su Rūta dar niekur nebuvome keliavę ir nė vienas nebuvome ten buvę. Tad tiesiog ir sugalvojau – va, bus Norvegija, gegužės pabaigoje O tiksliau – Stavangeris. Mažai kam girdėtas miestas, tačiau tai yra vienas seniausių Norvegijos miestų ir turėtų būti žinomas kaip Norvegijos naftos pramonės sostinė bei miestas apsuptas išskirtinai gražių gamtos vietų.

Gamta

Gamtos vietos mane itin sužavėjo dar planuojant kelionę ir net nežinojau, kaip visur suspėti (turėjome 5 dienas). Kelionės tikslas toks ir buvo – kuo daugiau gamtos ir žygių pėsčiomis. Vis tik jau būnant vietoje planus pakoregavo kelios aplinkybės. Labiausiai oras, kuris buvo gana permainingas ir dar pakankamai žiemiškas. 0,5 km aukštyje dar galima rasti sniego, o 1 km aukštyje jo dar yra tiek, kad be sniego batų neįmanoma įžengti. Tad dėl jo kai kurių vietų ir negalėjome aplankyti. Liko kitam kartui.

Bet pavyko pamatyti pakankamai grožio. Užkopėme į Preikestolen (įžymi kvadratinė uola esanti viename iš fiordų, 604 m aukštyje), Dalsnuten – perpus mažesnio aukščio kalva, jau su visai kitokiu kraštovaizdžiu nei fiorde. Fiordų vaizdai tikrai įspūdingi, stačios uolos, didelis aukštis, apačioje visada matai vandenį, ko paprastai nebūna kalnuose. Debesys, kurie netikėtai atslinkę paskandina visą kraštovaizdį migloje ir po kiek laiko jį vėl netikėtai atveria..

Antrąją kelionės dalį pavargę nuo kalvų ir fiordų tyrinėjome plokštesnį kraštovaizdį. Ėjome pas švyturį ir pas tris kalavijus pakeliui matydami kur kas daugiau norvegų gyvenimo ir buities, nei pirmąją kelionės dalį.

Bent dvi dienas teko vaikščioti per lietų, bet kaip ir patys norvegai, taip ir mes jo nesibaidėme. Eini, sušlampi, eini toliau, išdžiūsti. Bet nepaisant orų įsitikinau, kad Norvegija tikrai išsiskiria savo gamta ir kad dėl jos ten norėsiu grįžti dar ne kartą.

Couchsurfing

Couchsurfing’ą naudojau jau ne kartą ir minėjau jį rašydamas apie Izraelį. bet šita kelionė nusipelnė atskiros pastraipos CS įspūdžiams.

Šita dalimi rūpinosi Rūta. Ir parūpino neįtikėtinai žavią vietą. Pas Italą gyvenantį ir dirbantį Norvegijoje. Jo namas – visai ant jūros kranto, o pro langus vakare matai kaip saulė į jūrą nusileidžia.. Viduje irgi labai jauku ir minimalistiška, daug medienos ir baltos spalvos, būtent taip kaip mėgstu. Pats šeimininkas tuo metu buvo Italijoje, bet įspėjo, kad namas nerakinamas ir galime tiesiog ateiti ir būti! Taip ir padarėme. O name radome Moreno draugą iš Kanados, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, kažkada apsistojo kelioms naktims naudodamasis CS, kaip ir mes, bet paskui pasiliko gyventi pas Moreno. Būna ir taip!

Ir kaip jau buvo galima suprasti – tie namai yra itin svetingi visiems keliautojams. Nes be mūsų tuo pačiu metu ten dar gyveno trys merginos iš Slovakijos, vėliau atvažiavo porelė rusų iš Vilniaus. O pagal Mark’o (aukščiau minėtas kanadietis) pasakojimą yra buvę, kad name vienu metu nakvojo 10-11 svečių!

 Mane visada žavi tokios patirtys. Nors CS visada užkrauna bendravimo pareigą – grįžus po dienos žygių dar tenka dalintis įspūdžiais, pasakoti apie save, savo šalį ir keliones, klausytis kitų patirčių, kai iš tikrųjų nori tik miegoti. Tačiau tai padeda pasijusti daug labiau laukiamu keliautoju kur benuvyktum ir iš arčiau pažinti vietinę kultūrą (arba nevietinę, bet tai tiek pat įdomu). Taip pat, malonu jausti, kad žmonės negaili savo resursų svetimiems. Man visa tai yra priminimas, kad didžioji dauguma žmonių pasaulyje yra geri ir motyvuoja bei skatina pačiam viskuo dalintis su kitais.

 Dalykai

  • Stavangeryje viešose vietose beveik visada tuščia, nėra jokių žmonių. Nežinau kur jie.
  • Norvegijoje gausu elektromobilių, ypač Tesla, yra net Tesla taksi.
  • Norvegai turi labai gerą minimalistinį skonį architektūrai ir interjerui.
  • Kaip Rūta pastebėjo, tai buvo viena iš nedaugelio kelionių kai grįžti į Lietuvą, išlipi iš lėktuvo ir sakai, oho “kaip čia šilta!”

Daugiau nuotraukų čia.

Izraelis. Ieškom ko nepametėm

Ne kiekvienos atostogos vertos aprašymo, bet nusprendžiau aprašyti savo žydišką klajonę, nes įdomių personažų ir situacijų joje netrūko. O visiems padrikai pasakojant atskirus įspūdžius galvoje viskas tik labiau susijaukia, tad tikiuosi, kad tekstinio pavidalo suteikimas kelionei sudėlios viską į vietas.

Taigi, su kolega Viliumi dar 2012-tųjų rudenį/ žiemą sėdėdami Popieriniame bare per pietų pertraukas pradėjome kalbėti, kad reikėtų kažką įdomaus susiorganizuoti ateinančiai vasarai. Neatsimenu tiksliai kodėl užsikabinome už Izraelio, bet nuo tada ir prasidėjo kelionės planavimas. Ir džiaugiuosi, kad užsikabinome būtent už šios šalies. Tiems, kas klaus koks buvo kelionės tikslas, atsakymas – atostogos!

Dar tik pradėję planuoti kelionė prisiminėme ten kartas nuo karto kylančius neramumus ir konfliktus. Bet pasigilinę į situaciją nusprendėme, kad važiuoti saugu. Tiesa, mėnesį prieš kelionę Sirijoje panaudotas cheminis ginklas ir JAV grąsinimas pamokyti Siriją pristabdė entuziazmą, tačiau tik trumpam.

Vilnius – Kijevas – Tel Avivas

Išskridome rugsėjo 23. Pirmiausia į Kijevą. Ten turėjome visas 20 valandų miesto apžiūrėjimui. Džiugu, kad Lietuvos piliečiams nereikia vizos į Ukrainą. Buvome susiradę Couchsurf’erę vardu Olga ten, kuri mus sutiko Kijevo stotyje ir aprodė miestą. Pas ją ir apsistojome. Kijevas, deja, nesužavėjo. Sovietinis megapolis su naujais 25-ių aukštų daugiabučiais, keturių juostų kelių kilometrų ilgio rytiniais miesto kamščiais ir rytų europos rudeniniu oru. Tiesa, centrinė gatvė ir kelios vietos aplink ją visai gražios.  Neužsibuvome.

Kitą dieną pasiekėme Tel Avivą. Keli klausimai prie sienos iš maždaug mano bendraamžės oro uosto muitiniės darbuotojos ir aš jau šalyje. Važiuojame ieškoti savo namų – išsinuomoto Surf House. Iš išorės jis atrodė gerokai apleistas, viduje irgi ne per daug prižiūrėtas, na bet pro langą matosi jūra, tai ko daugiau norėt!

Trečiadienį buvome suplanavę išbandyti banglentes, kadangi Tel Avivo paplūdimiai ir bangos laikomi palankiais šiam sportui. Pats negaliu spręsti, bet aplinkui surfer’ių apstu buvo, bangų netrūko, nuomos punktų taip pat. Išsinuomavome po lentą iš Top Sea po 7o Lt visai dienai ir į jūrą. Sportas nėra tai lengvas, o be to dar ant lentos gulėdamas visą dieną gerai saulėje apkepi. Per kelias valandas pavyko šį tą pramokti ir po pietų jau net kelias bangas šauniai pagavau. Smagumo užteko. Beje, dar prieš išvažiuojant iš Lietuvos buvome susitarę su viena Couchsurf’ere, kad eisime kartu surf’inti. Turėjome susitikti prie nuomos punkto, tačiau nepavyko, nes ji vėlavo, o mobilaus telefono nenaudoja išvis (kaip vėliau paaiškėjo), tad mes ir jos nebelaukėm. Bet po poros valandų banglečiavimo einant link kranto ėmėm netikėtai ir susitikom! Mary (toks jos vardas) tapo viena iš pagrindinių mūsų kelionės herojų. Bet apie viską iš eilės.

Su Mary papietavom falafelių ir grįžom toliau banglenčių kankinti iki vakaro, kol liko lygiai nulis jėgų. Paaiškėjo, kad Mary išpažįsta labai netradicinį gyvenimo būdą ir paprasčiausiai neturi namų. Tiesiog keliauja po šalį su kuprine ir maišeliu. Ir taip, Izraelyje tai įmanoma! Nes šilta. Be to ji turi daug draugų pas kuriuos gali apsistoti. Į Tel Avivą ji atlėkė tiesiai iš kažkokio ūkio, netoli Jeruzalės, todėl ir vėlavo. Ji, kaip pati papasakojo, kartais darbuojasi ūkiuose, nes tuomet ir gyvenamą vietą gauna, ir užsidirba šiek tiek, o kartais dar ir sau užsiaugina kažką. Gavom paragauti nežmoniškai skanių datulių iš vienintelio Izraelyje ekologinio kibuco, kurio pavadinimo jau nebeprisimenu.

Pati Mary į Izraelį kažkada atvažiavo iš Pietų Afrikos respublikos. Ten gyvena jos tėvai, nes per karą gelbėdamiesi nuo genocido ten atsikraustė jos seneliai. Iš Lietuvos! Taip, dėl to mes ją ir sudominom. Sakė norėtų kažkada tą Lietuvą aplankyti, nors ir gąsdinom, kad šaltoka.

Pats Tel Avivas labai gerą vibe’ą turintis miestas. Daug hipsterių, turistų, šiaip didelė žmonių įvairovė. Visi laiką leidžia paplūdimiuose, jei geros bangos, tai pilnas miestas žmonių su banglentėm (ant dviračių, motorolerių ir pesčiom) kursuojančių link jūros ir nuo jos.

Likusias dvi dienas Tel Avive ir praleidom su Mary betyrinėdami miestą, maistą, jūrą, ir jos požiūrį į gyvenimą. CS meeting’as ir Balkan Beat Box koncertas (man) buvo paskutinių dviejų vakarų akcentai. Apie pastarąjį sužinojau visai netyčia, ant stulpo pamatęs skelbimą ir paprasčiausiai negalėjau nenueiti. Buvo tikrai verta! 

Šeštoji kelionės diena, skaičiuojant nuo išskridimo. Su savo išsinuomotu labai ekonominės klasės Peugeot išvažiuojam į šiaurę link Haifos. Tai trečias pagal dydį Izraelio miestas, su dideliu ir svarbiu prekybiniu uostu. Pagrindinis miesto kultūrinis objektas – Bahajų sodai, kurie, kaip vėliau sužinojau yra svarbiausias objektas ir bahajų religijos išpažinėjams. Mūsų bandymas aplankyti sodus nebuvo labai sėkmingas. Kadangi atėjome be ekskursijos, kaip pavieniai turistai, buvome įleisti tik į sodų “prieangį” pasižvalgyti. Buvo ganėtinai karšta ir nebeturėjom nė lašo vandens, tad pamačius į lietaus latakus panašiais kanalais tekantį vandenį, įmerkiau ten kojas atsivėsinti. Apsaugos darbuotojams tai buvo pakankamai svarus poelgis mus iš ten tuoj pat išvaryti. Tai sodai liko kitam kartui. Apsistojom pas Viktorą (CS’erį kadaise atsikrausčiusį į Izraelį iš Rusijos glūdumų).

Kitą dieną patraukėme į Rosh Hanikra, ant Izraelio – Libano sienos esančius, jūros skalaujamus urvus. Labai graži vieta, mačiusi daug istorinių įvykių. Per antrąjį pasaulinį karą britai tose uolose buvo išsprogdinę tunelius geležinkeliui, tačiau dabar, žinoma, geležinkelio ten nė kvapo nelikę.

Savaitė dienoje

Iš viso Izraelio šiaurinėj daly praleidom tris dienas. Trečioji diena buvo bene įspūdingiausia ir ilgiausia visos kelionės diena. Atsibudom anksti, po nakties praleistos mašinoj, Akko miestelio vienoje iš stovėjimo aikštelių, kadangi praeitą dieną nespėjom susiorganizuoti jokios geresnės nakvynės… Iš vakaro buvo sutarę susitikti su viena žyde kartu traukti į Golano aukštumas paturistauti. Vis parašydavom į viešas CS grupes ieškodami kur nakvoti arba tiesiog vietinės kompanijos, tad per ten ji ir atsiliepė. Pajudėjom į rytus link Tiberias ir Kinereto ežero ir sugaišom praktiškai pusę dienos, kol radom savo būsimą bendrakeleivę. Susitikimo vieta buvo “viena iš sankryžų” už Tiberias miesto, tad nebuvo labai lengvas uždavinys ją surasti. Patraukiam link Golano aukštumų ir jau matosi, kad su Orian diena neprailgs. Jau vien naviguoti pasidarė žymiai lengviau, dėl jos kalbos, šalies žinių ir normalaus žemėlapio, kurį ji turėjo. Mes tuo metu dar turėjome tik, švelniai tariant, labai abstraktų viso šalies žemėlapį iš Haifos turizmo centro. Galvojom – jei su juo visą šalį pravažiuosim, reikės įrėminti ir kažkur ant sienos kabinti, bet vėliau Jeruzalėj, turizmo informaciojs centre gavome normalų.

Taigi, Golano aukštumose spėjom aplankyti tik Banias – vietą kur iš kelių upelių prasideda Jordano upė ir kur kadaise siautė “Šešių dienų karas” tarp žydų ir sirų. Po šio objekto nusprendėm judėti link Jeruzalės, nes nakvynės vietos dar neturėjome susiradę, o palapinės irgi nebuvome iš Lietuvos pasiėmę.

Pajudėjome link kelio, kuris žemėlapyje atrodė, kaip ir Palestinos teritorijos dalis, tačiau sulčių pardavėjas netoli Banias mus užtikrino, kad su Izraelio numeriais ten problemų nebus. Kad pasiekti minėtą kelią turėjome šiek tiek pavažiuoti šiaurės kryptimi, artyn link Sirijos. Nusipirkę maisto sustojome pavakarieniauti palei kelią pamatę miškelį ir memorialą skirtą Izraelio kariams. Valgėm, žinoma, humusą su labai skania česnakine duona, kuria pavaišino Orian. Bevalgant girdėjosi šūviai ir sprogimai iš Sirijos pusės. Šiek tiek keista vakarienė.

Važiuojant toliau sutikome UN konvojų, sustojome aikštelėje ant kalno, kur matosi Sirija, UN bazė, ir labai smagiai pabendravome su vietiniu druzu (Islamo atmaina, kurių didžioji dalis gyvena Sirijoj ir šiek tiek Izraelio šiaurėje), vėliau iš UN bazės su dviračiu atmynė ten dirbantis indas. Persimetėm ir su juo keliais sakiniais apie Siriją ir jų gyvenimą UN bazėj. Eilinį kartą išgirdom teiginį, kad spauda viską per daug pabrėžia skelbdama apie įvykius ir gyvenimą artimuosiuose rytuose.

Na, bet mūsų laukia ilgas kelias į Jeruzalę, dar nežinom, kur nakvosim, esam nesiprasusę jau dvi dienas ir temsta. Tad nuspirkom figų uogienės iš druzų senolio ir į kelią. Važiavom visiškoj tamsoj ir kitų mašinų praktiškai nesutikom.  Galiausiai privažiavom kažką panašaus į pasienio punktą. Besižvalgydami nepastebėjom spyglių ant kelio tiesiai priešais mus, tad Viliui teko agresyviau stabdyti. Bet sustojom. Mintyse jau prabėgo nuomotos mašinos su pradurtomis padangomis, stovinčios toli nuo bet kokio normalaus miesto vaizdelis. Tada Orian iššoko iš mašinos, užmynė spyglius tiesiog su kojine, ir paaiškino, kad jie paprasčiausiai nusilenkia (važiuojant iš vienos pusės, iš kitos – duria). Pasisveikinom su pareigūnais ir važiuojam toliau.

Toliau važiuojant vienoje kelio pusėje tikriausiai buvo labai gražūs vaizdai, kurių nematėm, nes buvo visiškai tamsu. Kitoje, kartas nuo karto pamatydavom gan baugiai atrodančius prekystalius, ar šiaip lūšnas, priklausančias palestiniečiams, mojančius sustoti ir kažką rėkiančius vaikus. Taip pat ženklų, griežtai įspėjančių, kad žydams nepatartina važiuoti gilyn į palestiniečių teritorijas. Kelyje buvo nemažai automobilių Palestinos numeriais.

Orian tuo tarpu įsitaisiusi ant galinės sėdynės traukė hebrajiškas ir angliškas dainas, pritardama sau gitara ir sėkmingai kūrė siurrealistinę nuotaiką.

Atvežėm ją iki namų ir tada beliko tikėtis, kad būsim priimti nakvynei. Kad lengviau įsivaizduoti, situacija maždaug tokia – dukra grįžta namo po vidurnakčio ir paklausia tėvų ar galėtų leisti pernakvoti dviems vyrams iš kažkokios nežinomos šalies. Leidimą gavom. Vakarienę taip pat. Sulaukėm daug dėmesio iš tėvų ir brolio, klausimų apie Lietuvą ir mus pačius. Bendrai, toji šeima buvo pakankamai religinga ir patriotiška, tad likusią vakaro dalį teko išgirsti nemažai pasakojimų ir aiškinimų, kodėl Palestina nėra šalis ir negali ja būti, kodėl reikia kariauti prieš arabus, kad musulmonai yra teroristai, tai pat koks didis yra Izraelis ir kad jis yra etalonas pasauliui, rodantis kaip turi sugyventi skirtingos tautos (na bent jau žydai, suvažiavę iš skirtingų šalių). Per daug nesiginčijau nė viena iš šių temų. Tikrai įdomi kultūrinė patirtis.

Šventasis miestas ir toliau į pietus

Sekančias dvi dienas lankėme Jeruzalę. Pirmieji vaizdai įvažiavus į miestą man priminė kokios nors Holivudo filmo masinę sceną, vaizduojančią WW2 laikus – pinas miestas žmonių, visi vyrai, nuo jauniausio iki seniausio, su baltais marškiniais ir juodomis kelnėmis, moterys – klostuotais sijonais, su beretėmis. Dieną vaizdas panašus.

Jeruzalė – stipriai religinis ir kultūrinis miestas, su Tel Aviv’u sunku net lyginti. Vakare vaikštant parke – stadione taip pat pilna sportuojančių, piknikaujančių žmonių, vaikai žaidžia futbolą, važinėja BMX’ais – didžioji dauguma su baltais marškiniais. Mieste matyti ir daugiau kareivių, nei Tel Avive ar Jafoj. mums būnant turguje greičiausiai vyko mokymai, nes aplinkui bėgiojo ginkluoti jaunuoliai su žemėlapiais ir ieškojo kažkokių punktų. Na orientacinės varžybos. Savotiškos, bet žmonės pripratę ir niekieno tai per daug nestebina.

Po 1,5 dienos Jeruzalėje išjudėjome link Negyvosios jūros. Kuo arčiau jos, tuo labiau žemyn, labiau neįprastas dykumos kraštovaizdis.  Sustojome pirmame didesniame pliaže, kurį radom. Na, iš tiesų, jau buvom iš anksto apžiūrėję jį žemėlapyje. Ein Gedi. Hipsterinė vieta. Pakankamai laukinė – veikia tik viena parduotuvėlė – kioskas ir yra didelė stovėjimo aikštelė, kurioje daug kas piknikauja ir nakvoja. Apskritai ten nemažai žmonių atvažiuoja tiesiog pagvent su palapinėm ant kranto. Na kai naktį oras “atvėsta” iki 25 laipsnių šilumos ir niekada nelyja, tai kodėl gi ne. Mes, deja, šįkart nebuvom pasruošę gyvenimui atviroj gamtoj, tad namais vėl tapo mašina.

Kad ir kaip būtų patogu mašinoj miegoti – prabudau anksti. Ir pamačiau Saulę kylančią iš Jordanijos! Saulėtekis virš Negyvosios jūros man pasirodė kažkoks ypatingai ramus ir efektingas reiškinys. Tad visą valandą jį prastebėjau. Ir saulės apšviestas uolas kitoje pusėje.

Norėjosi daugiau laiko praleisti šitoj šalies dalyje,  bet tai supratom tik iki čia atvažiavę ir pamatę tokios netradicinius kraštovaizdžius. Ir žinoma, reikėtų labiau pasiruošti gamtai. Tad lieka kitam kartui.

Tą pačią dieną dar užlipome į Masados tvirtovės kalvą pesčiomis. Ant kalvos kadaise buvo gynybiniai įtvirtinimai, o šiaip nuo ten atsiveria rimti vaizdai. Po to patraukėme atgal į Tel Avivą. Beveik būtume gavę nakvynės vietą pas vieną CS’erį mieste, bet atvažiavus prie namų jis neatsiliepė, tad vėl apsinakvojom mašinoj, pasiparkavę gatvėj, netoli mūsų buvusio Surf House. Jau buvome pripratę miegot mašinoj, tad nepatogumų tas nesukėlė.

Kitą (paskutinę) dieną gavome baudą už parkavimą ne vietoj. Taip paaiškėjo, kad ko gero visą laiką parkavome ten kur mums nepriklausė. Na, bet tądien buvo šabas, tai ir su gerais norais niekas tos baudos nepriimtų. Pasilikom atminimui popieriuką.

Keletas dalykų

  • Pagaliau gavau progą gyvai išgirsti savo mėgstamiausią grupę – Balkan Beat Box.
  • Norint surfinti Tel Avive labai gera vieta yra Top Sea surf point.
  • Izraelyje žmonės geria daug Coca-colos ir daug rūko.
  • Nesher Malt yra labai skanus gėrimas, bet ne skanesnis už lietuvišką girą.
  • O bendrai tai išvada tokia, kad kažkur palei Viduržemio jūrą yra labai gerai gyventi. Tobulas klimatas, sveikas jūros oras, vaisiai, banglentės, Saulė, dviračiai. Nekariautų ten žmonės, jei nebūtų dėl ko. Grįšiu ten kažkada.
  • Ir dar, labai nekaltas ir labai paplitęs tam tikrų paslaugų reklamos būdas TelAvive. Mėtyti skrajutes ant gatvės, kaip šiukšles:

Reklama

Daugiau geros kokybės Viliaus nuotraukų galima pažiūrėti čia:

Dear people, Go in Peace