Ispanija II – Gamta

Pirma aprašymo dalis – ČIA.

Gamta..

..Buvo mūsų prioritetas. Turėjome beveik visą įrangą, kurios reikėjo išgyvenimui gamtoje (na, pradžioj taip atrodė, bet stovyklaujant paaiškėjo, kad ne visą) ir buvom nusprendę nuo pat pirmos nakties nakvoti kempinguose. Nesu tikras kaip yra Lietuvoje, bet Ispanijoje kempingų visur pilna, tad nebuvo bėdų net ir prie Barselonos – gyvenome ~35 min metro atstumu nuo centro. Pačiuose kempinguose tiek gamta, tiek žmonės – savotiški, bet apie tai vėliau.

O Ispanijos gamta…sakyčiau verkia nuo saulės pertekliaus ir vandens trūkumo. Kai kur vaizdai beveik primena Mad Max: Fury Road. Žemė kieta ir dulkėta, žalumos mažai, palei kelią daug kur geltoni išdžiūvę laukai ir nuolat jauti visa žlugdantį karštį. Tik negalima sakyti, kad visa tai negražu – vaizdai daugumoje vietų platūs ir didingi. Tiesa, Ispanijos Šiaurė, o tiksliau Pirėnų kalnai ir jų prieigos visai kitokie. Ten lijo, buvo žalia ir nežmoniškai gražu. Būtent Pirėnai ir paliko man didžiausią įspūdį. Bet iš viso noriu išskirti tris skirtingas gamtos vietas, kurias aplankėme, ir kurios visos savaip žavios.

Congost de Mont-rebei tarpeklis

Tarp ~500m aukščio uolų įsiterpusi upė, skirianti du Ispanijos regionus – Kataloniją ir Aragoną vieną nuo kito. Melsvai žalias upės vanduo, jį supančios stačios uolos, iki 40 C įkaitęs oras, jame tvyrantis rozmarino kvapas ir orūs grifai sklandantys virš uolų su tiek mažai pastangų, jog galima pagalvoti, kad ten tik iškamšos su didžiuliais sparnais, arba kad jie turi propelerius ant nugarų, kurių iš apačios nesimato. Į tokį žygį mes išėjome gan vėlai, apie vidurdienį su ~3,2 l vandens. Planas buvo nueiti 9 km ir grįžti atgal iki mašinos, nes tokia tebuvo įmanoma trąsa. Pakeliui pasiklydome ir bent kilometrą turėjome grįžti, tad taupydami vandenį ir dar pasidalindami juo su pakeliui sutiktais žygeiviais, sugebėjome nueiti tik į vieną pusę (~11 km). Tikėjomės rasti vandens, pasipildyti jo ir grįžti atgal, kai atvės, tačiau trąsos pabaigoje radom tik beužsidarantį turizmo centrą ir vandenį, kuris netinkamas gerti. Bandyti grįžti atgal prie tos temperatūros buvo tiesiog neįmanoma. Todėl teko pasitelkti įžulumą bei kalbėjimo įgūdžius ir įsiprašėme pas ispanų porelę į mašiną, kad pavežtų iki kempingo. Toliau viskas baigėsi sėkmingai. O apie vaizdų kokybę byloja nuotraukos:

 

Pirėnų kalnai

Apsistojome kempinge apsuptame kalnų visai šalia Ordesos nacionalinio parko. Čia klimatas visai kitoks nei apačioje – vėsu, daug lyja. Bet tylu. Tyla – labai tinkamas garso takelis kalnams. Miegant dar girdėjosi kažkur apačioje ošianti kalnų upė.

Dieną išėjome į maždaug 8-ių valandų žygį. Kalnų vaizdai tiesiog žudė savo didingumu. Nuo Alpių jie nėra per daug skirtingi, gal tik kiek mažiau žalumos, tačiau aš, matyt, tiesiog labai mėgstu kalnus, kad mane jie kaskart taip žavi. Mūsų kempingas buvo maždaug kilometro aukštyje, ir dar tiek pat pakilom per pusę dienos, tad vakarienei turėjome sausų užkandžių, vėjo ir VAIZDŲ iš ~2000m aukščio! Na ir dar neaiškų kelią namo, nes ispanai nepasistengė pakankamai aiškiai pažymėti trąsų.. Tik žinojome, kad mūsų trąsa yra žiedinio tipo ir turėtume grįžti į tą patį tašką iš kur išėjom. Ir grįžom, tik nusileidom nuo kalno kokiais 2 km per toli. Išvada tokia, kad kitą kartą reikėtų rimčiau planuoti tokius žygius. Norėjome lengvesnio pasivaikščiojimo, bet gavosi rimtas žygis su lengvu nuklydimu. Nors net jei tektų nakvoti kur vidury kalno turbūt būtų visai smagu, kai esi su gera kompanija visiškai laukinėj gamtoj…

Norėsiu čia dar grįžti, tik ilgesniam laikui. O dabar leidžiu vaizdams kalbėti:

Noja. Atlanto vandenynas

Miestelis prie Atlanto. Bangos galingos ir niekad nedingsta, tad pasijauti net šiek tiek blogai, kad nebėgi jų išnaudoti pasiėmęs banglentę. Nes čia daugybė žmonių būtent tą ir daro. Na, bet mes buvo prisisotinę žygių ir kalnų, tad užteko tiesiog gulėti ir mėgautis vaizdais, bei vandenyno ošimu.

Žmonės ir dalykai

Apie tai kas netilpo kitur.

  • Vienas įdomesnių pastebėtų reiškinių – kempingų gyvenimas. Beveik visuose aplankytuose, didžioji dauguma žmonių – ispanai. Ir dažniausiai matosi, kad jie ten atvažiavę ne vienai dienai. Panašu, kad bent porai savaičių, o gal ir sezonui. Su naminiais gyvūnais, įvairiais buities daiktais, net TV atsiveža (!). Sėdi po visą šeimą, o kartais ir ištisą giminę prie stalų. Ir gyvena tikrai ne palapinėse, bet išsinuomoja namelius ar kemperius ant ratų. Kadangi beveik niekas ten angliškai nešneka, tai mums beliko tik spėlioti, kad jie neturi sodybų (arba draugų su sodybomis), kaip įprasta Lietuvoje, todėl važiuoja laiką leisti kempinguose. Daugumoje jų yra ir normalios kavinės/restoranai, parduotuvės.
  • Didžioji dalis turistų – prancūzai. Matyt dėl to ir susikalbėti su ispanais įmanoma tik prancūziškai.
  • Ispanai pasirodė gan tingūs ir abejingi žmonės – ypač darbo klausimu – niekad nesistengia daryti daugiau nei jiems priklauso. Tai patyrėm kempinguose, turizmo centre ir kitose vietose. Gal dėl to, kad nekalbėjom nei jų, nei prancūzų kalba. O gal todėl, kad per karšta. Užtat reikia paminėti, kad dauguma kelių yra tobulos būklės arba pvz tokį faktą, kad paplūdimy – šimtai žmonių, bet sunkiai pamatysi ką nors vartojant alkoholį. Tad ir nesupratau, kokia ta jų visuomenė..

Ispanijos šiaurė yra laikoma brangesne už pietus, tad truputį bijojau kad visur už viską reikės daug mokėti. Tačiau eilinį kartą pasitvirtino posakis “The best things in life are free.” Nes kalnai nekainuoja! Kempingai prie jų irgi pigūs, o net ir už puikius kelius teko mokėti tik kartą ir tik važiuojant į miestą, nes kelių mokesčiai Ispanijoje renkami iš transporto priemonių savininkų, o ne iš vairuotojų.

Tad jei laukiate kažkokios išvados, tai ji paprasta – važiuokite į Pirėnus. Ir mane pasiimkit, jei važiuosit 🙂

Tiek.

Ispanija I. Miestai

Skaitant pirmą dalį rekomenduoju klausytis. Atsiprašau, šiaip neklausau šito herojaus, bet tiesiog Ispanijai šita muzika itin tinka.

Pradžiai truputis faktų:

  • 14 dienų kelionė ir du keliautojai – aš ir Rūta.
  • 11 naktų praleistos palapinėje (5-iuose skirtinguose kempinguose), 1 naktis AirBnB ir 1 oro uoste.
  • Nuvažiavome ~ 1500 km
  • Aplankėm 6 Ispanijos regionus, ir tris iš penkių didžiausių miestų – Madridą, Barseloną ir Bilbao.
  • Pagrindinis ir dažniausias kelionės patiekalas – makaronai (kartais bomžpaketai) paserviruojami tiesiai nuo dujinės viryklės gryname ore

O štai maršrutas kuriuo keliavome. Paspaudę ant žemėlapio galėsite pamatyti detalesnį maršrutą:

Ispanija - keliones marsrutas

Norėjome keliauti kur šilta, ir kur dar nebuvome. Ir ten, kur galima patogiai nusigauti iš Vilniaus. Pradinis tikslas buvo Juodkalnija, tačiau neradus patogių būdų į ją nusigauti – ji liko ateičiai. Ir išskridom į Ispaniją.

Ispanija yra antra didžiausia valstybė Europos Sąjungoje pagal plotą ir, rodos, penkta pagal gyventojų skaičių ir ekonomiką (BVP). Tai yra šalis, apie kurią aiškinti niekam nereikia, nes kiekvienam, net ir ten nebuvusiam jos pavadinimas kelią daugybę asociacijų su kurortais, paplūdimiais, kokybišku maistu, vynu, futbolu, korida, pomidorais, pomidorų mūšiais ir sąrašas dar tęsiasi ir tęsiasi.

Kai pradėjome aiškintis kaip būtų įdomiausia klajoti po Ispaniją – susidarė įspūdis, kad dauguma gražiausių vietų (pagal subjektvias rekomendacijas ar tiesiog pagal tai kur daugiau yra tekę būti mano aplinkos žmonėms) yra šalies pietuose. Todėl… pasirinkome šiaurę. Ten turėjo būti daugiau žalumos ir mažiau karšta, nei pietuose, nes rugpjūtis, vis tik, vienas karščiausių mėnesių. Be to, šiaurėje – Pirėnai!

Šis aprašymas bus iš dviejų dalių pirmiausia apie miestus, o vėliau gražioji dalis – apie gamtą.

Miestai..

..visiškai nebuvo mūsų prioritetas, tad į juos per daug nesigilinom. Nėjom nei į vieno garsaus pastato vidų, ar muziejų. Juo labiau, kad miestus buvo užplūdę turistai, kurie visur sudarė milžiniškas eiles ir jose stovėt esant virš 30 C karščio nebūtų jokio smagumo. Tačiau paklaidžioti gatvelėmis, pažinti vistiek spėjom ir kiekvieno miesto nuotaiką puikiai pajautėm.

Ispanijos miestų architektūra labai graži. Jie, kaip ir italai ar prancūzai, tikrai turi gerą architektūrinį skonį. Absoliučiai gražiausias iš aplankytų – Pamplona. Labai jaukus miestas, kur tiesiog kiekvieną pastatą, kavinę ir net kontenerį galima fotografuoti, o nufotkinus dar stovėti, žiūrėti ir mėgautis. Ir nors žinai, kas esi maždaug tris kartus mažesniame mieste nei Vilnius, nėra jokio “provincijos pojūčio”. Toks provincijos pojūtis mane aplanko būnant mažuose miestuose, kur nedaug žmonių ir jie, rodos, nieko neveikia. Mieste būna mažai verslų, kavinių. Tada atrodo, kad toks miestas buvo pastatytas veltui ir pasidaro liūdna… Tačiau Pamplona toli gražu ne toks miestas! O dar žinojimas, kad jos gatvėmis kiekvieną liepos mėnesį visą savaitę laksto buliai sukuria papildomą paslapties nuotaiką, kuri padaro miestą dar įdomesnį…

Madridas ir Barselona labai gyvi ir judrūs, tačiau jau su visais megapolių atributais – turistais, smarve, šiukšlėm, elgetom, šūdinom skrajutėm ir viso kito šlamšto siūlytojais. Panašu, kad jais geriausia mėgautis ankstyvą pavasarį arba vėlyvą rudenį, kai truputį atvėsta ir turistų srautai sumažėja.

Bilbao turbūt nėra daug kam žinomas. Jis turi gerokai daugiau naujos modernios architektūros, nei Barselona ar Madridas, netgi Guggenheim’ą turi, tačiau naujoji statyba pukiai sudera su senąja ir nėra jokios disharmonijos. Vis tas kokybiškas ispanų architektūros pajautimas.

Tiesa, miestuose taip pat buvo proga paragauti įdomaus maisto, tačiau kad ir kaip Ispanija juo garsėja – mane daugeliu atvejų nuvylė. Išskyrus sangriją (kuris buvo itin skani) ir Spanish Tortilla, su kuria kartu apturėjome ir smagų pokalbį su maloniais amerikonais, einančiais Camino de Santiago keliu. Ir tai – dėka mano “I love NY” marškinėlių! Tik įžengus į vieną iš Pamplonos kavinių sulaukiau netikėto klausimo “Do you really love NY?” Ir tai jau ne pirmas kartas, kai marškinėliai man užveda įdomų pokalbį ar sukurią situaciją, tad kad ir kaip mėgčiau vienspalvį minimalizmą – drabužių su užrašais matyt neatsisakysiu. Na, o kalbant apie maistą, man pasirodė įdomu, kad tokios karštos šalies virtuvė turi tokias stiprias mėsos ir alkoholio tradicijas. Visur matyti daug specializuotų mėsos parduotuvių su visokiais rūkytais ir kitaip apdorotais kumpiais, dešrom.

Dar viena išvada padaryta šioje kelionėje – visų pietų Europos miestų (labiau miestelių, nes megapoliai turi išskirtinumo) architektūra labai panaši, ir kartą pamatęs vieną ar kelis iš jų jau nebenustebsi.

Antra dalis bus apie gamtą, o čia foto iš miestų:

 

A good traveler

by Lao Tzu

Šie žodžiai priklauso senovės kinų rašytojui ir filosofui – Lao Tzu. Kelionių kontekste jie gerokai prieštarauja mūsų produktyvumo garbinimo laikų filosofijai, kai viską bandome kuo griežčiau suplanuoti ir laikytis grafiko. O jei nuo jo nukrypstame – galvoti, kad nepasisekė ir dėl to sielotis. Tikslus ar planus turėti yra gerai. Net labai gerai. Tačiau būti lanksčiam ir gebėti juos keisti – kokiais penkiais lygiais aukštesnis gebėjimas.

Kelionė yra procesas. Tai reikia suprasti ir tuo procesu mėgautis, kad ir koks jis bebūtų. Patirtis ir įspūdžiai ateina ne tik įvykdžius grafiką, pasiekus tikslą, bet netgi atvirkščiai – daugiau išmokstama iš nesėkmių ir linksmiau pasakojame patirtis, kurios buvo nesėkmingos, įvyko dėl mūsų pačių neapdairumo, bet mus kažkuo patobulino ir štai praėjus laikui jos kelia tik šypseną.

Taigi, mažiau dėmesio tikslams, daugiau procesui. Ir daugiau drąsos priimti ir mėgautis įvykiais, kurie vyksta ne pagal planą.

Īss brauciens uz Latviju

Po šios kelionės žymėdamas savo aplankytas vietas Tripadvisor žemėlapyje nustebau kiek mažai vietų esu matęs artimiausiose kaimyninėse šalyse. Pro jas dažniausiai tik pravažiuoju, judėdamas kažkur gilyn į Europą ar į šiaurę. Tad ši kelionė ką tik įgavo dar didesnę prasmę !

Būta tai ramios šeimyninės (nes ekipažas sudarytas iš dviejų kartų atstovų) savaitgalio kelionės, apėmusios šiaurės Lietuvą ir pietų Latviją. Nieko super ypatingo nepamačiau, bet smagu pažinti artimuosius aplinkinius kraštus.

Artėjant link Latvijos ir jos pietuose nustebino erdvės pojūtis. Nors visur Lietuvoje palei kelią driekiasi laukai, Latvijos pietuose jie atrodo kažkokie nesibaigiantys. Tiek pievos, tiek ir geltonieji javų laukai. Amerika..

Latvijoj viskas paprasta ir jauku, kraštovaizdis kaip Lietuvoje, žmonių buityje likę dar gana daug sovietizmo, kaip ir Lietuvos provincijoje. Su užsieniečiais daug mieliau bendraujama rusiškai, negu angliškai. Nors dažnoje turistinėje vietoje tave sutiks ir pasisveikins angliškai, tačiau pradėjus kalbėti, paaiškėja, kad anglų kalbos žinios ties pasisveikinimu pasibaigė. Tai, deja, irgi primena kad esi post-sovietinėje valstybėje.

Apsilankėme Bauskoje (Bauskos pilis, automobilių muziejus), Tervete gamtos parke, tačiau daugiausiai mano ir Jūsų, gerbiamieji skaitytojai, dėmesio vertas objektas – Rundalės pilis. Kažkokiuose panašiuose rūmuose, rodos, esu buvęs Drezdene, bet neatsimenu pavadinimo. Tik pagal galvoje išlikusį vaizdą. O gal net ne Drezdene, o Vienoje.. Bet Rundalė tikrai didingesnė. Rūmai su 44 (?) kambariais ir milžiniškas parkas su rožėmis, vijoklių koridoriais ir tualetu kinietiško stiliaus namelyje:)

Bet tam, kad nebūtume užtvindyti nenumaldomos didybės, teko imtis priemonių – beveik pačiame parko centre ant suoliuko pasidarėme paprastą buitinį pikniką su batonu ir humusu, kaip atsvarą tai senovės puikybei. Ir visur vėl stojo harmonija.

Grįžtant į Lietuvą, netikėtai užsukome į Kėdainius, kurie tapo šios kelionės objektu-laimėtoju Lietuvoje. Labai gražus miestas, ypač jo senamiesčio architektūra. Gaila kad ten nežmoniškai tuščia, žmonių beveik nėra. Tikiuosi tik dėl to, kad buvo sekmadienis, nes ten tikrai galima gyventi. Grįžęs nepatingėjau net NT kainų patyrinėti ten, bet pasiūla nedidelė…

 

Apytikslis kelionės maršrutas:

 

Plaukiojimai Lietuvoje

Baidarės – Lietuvoje labai populiarus turizmo bei laisvalaikio leidimo būdas. Deja, kadangi gyvename lygumų krašte, upės neturi pasirinkimo, kaip tik tekėti lygumomis, ir matyt dėl to taip susiklostė, kad šitas turizmo būdas daugeliui tapo labiau alkoholizmo būdu, nei turizmo. O alkoholinis turizmas man nepatinka. Jei atvirai – man pačiam Lietuvos upės irgi atrodo per ramios ir jomis plaukti šiek tiek per lėta veikla, tačiau vistiek matau tame daug smagumų. Visus metus gyvenu prie kompo, tad pasitaikius progai malonu išlįsti į gamtą – nesvarbu kokia veikla tai bebūtų. Taip pat tai yra puiki proga lengvai pasportuoti. Ir dar – iš upės visada atsiveria kitoks gamtos vaizdas, nei einant, važiuojant, skrendant ar pan. O svarbiausia, kad plauki juk ne vienas. O tai ir yra didžiausias smagumas!

Kadangi per paskutinius kelis metus teko gan nemažai visur plaukioti, nusprendžiau, kad reikia pasidaryti suvestinę sau pačiam, kad atsiminčiau kur esu buvęs, tad čia ji ir bus.

Darbe jau tapo tradicija, kad kiekvieną pavasarį, kol dar pakankamai vėsu, nėra visokių vabzdžių ir girtų snobų upėse ir kol upėse daugiau vandens susiorganizuojam vienos dienos baidarių žygį. Negaliu sakyti, kad mūsų žygiai būna visiškai blaivūs, tačiau tikslas tikrai nebūna tame. Nors plaukiame, kai oro temperatūra dieną tesiekia 10-15 laipsnių, bet kompanija kasmet vis didėja, nes kasmet pavyksta įtikinti vis daugiau žmonių (šiemet buvo net 14!), kad šaltis yra tik jų galvose ir blogoje aprangoje.

Šiemet rinkomės Siesartį. Ja man jau teko plaukti prieš 8 metus, aišku, nieko neatsimenu. Upes stengiamės pasirinkti, kuo sudėtingesnes ir greitesnes, nes kaip ir minėjau pradžioje – dauguma Lietuvos upių tiesiog per lėtos ir nuobodžios tokiai veiklai. Taip pat tokias, kurios kuo mažiau paliestos civilizacijos, nes jei jau atsitrauki nuo kompo, tai norisi pamatyti kuo natūralesnę, tikresnę gamtą. Siesartyje netrūko užvartų, kitų įdomesnių kliūčių – hidroelektrinė (ne natūralios gamtos darbas, bet vistiek įdomus objektas), vienas rimtesnis slenkstis, tad savo ar ne savo noru išsimaudžiusių irgi netrūko.

Bendrai – civilizacijos aplinkui nedaug ir labai gražu stebėti atgimstančią gamtą o dar ir oras pasitaikė ypač įdomus ir permainingas (buvo net sniego!).

Taigi, kiek mano atmintis išneša esu plaukęs šiomis upėmis:

Ūla, Merkys, Grūda, Musė, Verknė, Siesartis, Šventoji,  Neris (pripučiama valtimi), Vilnelė, ežerynas šalia Ignalinos (Linkmenas, Asalnai, Lūšiai), kažkokia maža upelė Dzukijoje, kurios pavadinimo neprisimenu.

Kuo dažniau plaukioju, tuo vis labiau noriu išvažiuoti į kalnus ir praplaukti kokia rimta kalnų upe Norvegijoje, Kazachstane ar pan., kad pagaliau pajusčiau, kas yra tikras plaukimas, o ne plūduriavimas. Jeigu dar pavyktų tai padaryti su gera kompanija, tai išvis būtų suderinti visi elementai, reikalingi tobulai “outdoors” kelionei. Na, anksčiau ar vėliau.

O čia mano timelapse eksperimento rezultatas:

Kopenhagenas ant dviračio

Trumpas rugsėjo pradžios prasiblaškymas Kopenhagoje, paskatintas daugelio Pauliaus kvietimų atvykti ir galutinai apspręstas atsiradusių tiesioginių pigių skrydžių.

Pagrindiniai kelionės akcentai:

Dviračiai. Neabejotinai! Žinojau, kad jų ten daug, bet pamatytas vaizdas vistiek negalėjo nepalikti įspūdžio. Važinėja visi ir visur ir niekam tai neatrodo vaikiškas užsiėmimas, ar tik pramoga, ar tik sportas. Įprastas miesto transportas ir tiek. Dviračių takai yra beveik visur, pagrindinėse gatvėse jie labai platūs ir erdvūs, o kur jų nėra – važiuoji tiesiog gatve. Automobilių vairuotojai ypatingai gerbia dviratininkus – prieš sukant į kairę ar dešinę visada sustoja praleisti dviračių arba įsitikinti, kad jų nėra.

Ko gero daug prie dviračių populiarumo prisideda ir tai, kad visa Kopenhaga yra be galo lygi, net be mažiausių kalvų. Tačiau be atitinkamo žmonių mąstymo ir požiūrio į gyvenimą mieste tiek dviračių tikrai nebūtų.

Mes su Rūta taip pat visas keturias dienas leidome tik ant dviračių ir tai nuo pat pradžių leido pasijusti kaip namie.

Hipsterizmas. Gal čia tik man taip atrodo, bet dauguma dalykų kitur tradiciškai suvokiamų kaip hipsteriški yra visiška kasdienybė Kopenhagoje. Suoliukai iš palečių mieste, pinterestinis kavinių interjeras su Edisono lempučių reprodukcijomis, IKEA padiktuotas minimalizmas butuose, daug įvairiai pritaikytų jūrinių konteinerių viešose erdvėse, Copenhagen Street Food, įrengtas buvusiame popieriaus fabrike, daug barzdų ir žinoma dviračiai. Na bet tai yra tiesiog stilingos visuomenės atributai.

Beje, pirmą vakarą su Paulium paminėjome The Barking Dog bare iš kurio man įstrigo visiškai neinformatyvus, bet tiek pat nuostabus meniu.

Kultūra ir ramybė. Čia išvis atskira tema. Bet jei trumpai, tai nors miestas virš 1 mln. gyventojų, bet labai ramus, nesigirdi ir nesimato jokių marozų ar muzikos iš automobilių, visur tylu ir kiekvienas užsiima savo reikalais. Darbo dienos metu tvyro sekmadienio popietės atmosfera. Naktį irgi jautiesi saugus. Mieste beveik tiek pat dažnai kaip danų kalbą galima išgirsti žmones kalbant angliškai.

Ne kartą buvau girdėjęs, kad danai pagal įvairių apklausų rezultatus garsėja, kaip viena laimingiausių tautų. Būnant Kopenhagoje dar sužinojau ir apie tokią įdomią Jante taisyklę, kuri, pasirodo, buvo (ir matyt yra) gan svarbus skandinaviškos kultūros atributas. Čia aprašyta išsamiau ir palyginta su Amerikos kultūra. Jos esmė – Tu negali jaustis niekuo geresnis už kitus ir negali norėti pasirodyti. Ko gero tai ir paaiškina danų paprastumą ir atsipūtimą. O kai su niekuo nesivaržai, gyveni savo gyvenimą, tai nejunti streso, spaudimo pralenkti savo aplinką ir esi laimingas. Atrodytų tokia kultūra visai neskatina asmeninio tobulėjimo ir visuomenės progreso, bet manau ne viena pasaulio valstybė mielai nusipirktų dalį Skandinaviškos gerovės ir išsivežtų pas save jei tik tai būtų įmanoma. Ir suprask kaip čia yra..

Čia šiek tiek filmuotų vaizdų surinktų į bendrą kompiliaciją:

P.S. Vienas įdomiausių modernaus miesto akcentų – visiškai auomatinis metro:

 O apie mūsų aplankytas vietas daugiausiai papasakos nuotraukos: