Como apylinkių tyrinėjimai

Kas tai? Kur tai?

Como – tai ežeras šiaurės Italijoje, Alpių pietinėse pašlaitėse. Patogiai įsispraudęs kalnuotame regione jis kuria itin jaukų ir atpalaiduojantį kraštovaizdį.

Gegužės pabaigoje trumpam nukeliavome ten pasimėgauti ežero kuriama atmosfera. Vandens veiklų šį kartą nebuvo, tačiau kalnų – tikrai pakankamai. Šioje kelionėje man teko išbandyti tris naujas veiklas, tad čia šiek tiek apie jas.

Laipiojimas uolomis

Nors jau kelis metus nereguliariai vaikštau palaipioti į Montis Magia ir Ozo salę, bet dar nė karto nebuvo tekę lipti natūralia uola, kur šis sportas ir turėtų vykti. Kaip tik prieš porą dieną visur nuskambėjo naujiena, kad Alex Honnold – garsus free solo lipikas įveikė vieną sudėtingiausių maršrutų. Įkvepiantis žmogus. Na, bet mes ne tokie.

Uola lipti nėra taip sunku kaip atrodė. Aišku, lipome lengva trąsa, bet natūrali uola yra pakankamai šiurkšti ir prie jos itin gerai kimba laipiojimo bateliai. Tačiau vis tik dar kartą pastebėjau, kad pakilęs į didesnį aukštį ir ypač kabodamas kažkur ant uolos nesijaučiu labai patogiai. Nežinau ar tai aukščio baimė ar ne, bet atsiranda nepasitikėjimas visais tvirtinimais, virvėmis, mazgais…

Via ferrata

Tai buvo kaip ir pagrindinis mūsų kelionės tikslas, tik kiek juokinga, kad pakankamai nepasidomėjau kas būtent yra via ferrata ir tik atėjęs prie pirmosios iš jų supratau, kad tai, toli gražu, nėra tiesiog žygiavimas po kalnus.

Via ferrata – kalnų takai aprūpinti įtvirtintais lynais, pakopom, kopėčiomis, tiltais ir panašiais įrengimais. Iš esmės, tai suteikia galimybę lipti uola su daug mažesniu fiziniu pasirengimu ir su daug mažiau įrangos, nei tikrojo laipiojimo uolomis atveju. Dėl to tai yra prieinama daug platesniam žmonių ratui. Pirmosios via ferratos buvo įrengtos Dolomitų kalnų regione Italijos Alpėse per Pirmąjį pasaulinį karą, kad palengvintų pėstininkų judėjimą kalnuose. Vėliau, kaip ir daug kitų po karo liekančių dalykų tapo turizmo reikalu.

Pirmoji, kurią planavome įveikti pasirodė pakankamai sunki psichologiškai, kadangi didžioji jos dalis lipama atvira uola ir atsisukęs nuolat matai žemę atvirus tyrus po savim. Mūsų kelionės draugai ją šturmavo be vargo, bet mes su Rūta nusprendėme pradžiai paieškoti kažko paprastesnio ir nuvažiavome čia. Tai buvo labai optimali trąsa, su ferratų įrengimais kai kuriose vietose, bet gan laisvai įveikiama ir be įrangos.

Pagrindinis laipiojimo šioje vietovėje akcentas – nuolat matomas ežeras. Jo dėka kylant į viršų vaizdai atrodo daug gyvesni ir romantiškesni, nei būtų be ežero.

Šioje kelionėje buvo ir dar vienas maršrutas, kurį jau ėjome visi kartu. Ir vėl su labai unikaliu kraštovaizdžiu. Pagal trąsų žymėjimus – tai lengva via ferrata, bet mums pasirodė gan sekinantis maršrutas, nes išejome vėlai, keliose vietose pagrįžome atgal, nes nežinojome kur tiksliai eiti. Bet maršrutas vis tik buvo vertas paklydimų ir nuovargio!

Elektriniai dviračiai

Man tai buvo geriausia kelionės dalis. Pradėjau galvoti apie atskirą kelionę vien dviračiu (elektriniu !) po kalnus.

Nuvažiavome apie 50 km, apie 25 iš jų į kalną. Su paprastu MTB niekaip tiek neįveikčiau, tad įsitikinau – elektrinis dviratis yra nuostabus dalykas!

Vaizdai keičiasi greičiau negu lipant pėsčiomis, bet būdamas ant dviračio esi daug arčiau gamtos negu automobilyje. O esminis privalumas, žinoma, yra elektros variklis! Net ir važiuojant stačia įkalne nepavargsti ir gali mėgautis gamta. O jei vis tik nori pavargti – galima įkalne važiuoti tiesiog greičiau.

Na, video, kaip visada, iškalbingesnis:

 

Dar vienas paminėjimo vertas dalykas – tai mūsų vadas, gidas ir koordinatorius. Visur ėjom ir važiavom patys vieni, bet kur verta eiti ir važiuoti sužinojom būtent iš jo.

Dar Lietuvoje, beieškant kur išsinuomoti laipiojimo įrangą kai nuskrisim, Mykolas surado vietinį turizmo organizatorių Davide. Jis vos prieš mėnesį įkūrė šią turizmo kompaniją, tad labai stengėsi mums padėti, kuo įdomiau praleisti laiką. Ne tik išnuomavo įrangą ir dviračius, bet davė krūvas veiklų, trąsų, vietų ir maršrutų pasiūlymų kiekvienai dienai. Tiek, kad dar mėnesį galėjome pasilikti ten ir būtume turėję ką veikti. Tad jei tik teks lankytis Lecco ar kažkur aplink – rekomenduoju Davide ir EVO turism!

Daugiau vaizdų čia ir čia.

Advertisements

Austrijos Alpės

Dažnai galvodavau, kad gimęs ir visą laiką pragyvenęs Vilniuje, nors ir visur tenka pakeliauti, bet visai nepažįstu dviejų, man bene įdomiausių, gamtos vietų/reiškinių – jūros ir kalnų. Ir kadangi pusbrolis prieš metus jau spėjo šiek tiek užsikrėsti kalnais ir ruošėsi į juos grįžti, nusprendžiau prisijungti ir aš. Beje, mane tai apskritai dauguma nuotykinių, gamtos sportų ir veiklų paskutiniu metu pradėjo labiau dominti, tad progos patirti kalnus atsisakyti negalėjau. Taigi, visome buvome penkių ekipažas – Aš, Dovas, Elena, Salomėja ir Dominykas.

Skaitydami klausotės:

Ruošiamės

Kalnams ruošėmės tyrinėdami labai puikiai paruoštą puslapį Via Alpina, kuriame yra visa reikalinga detali informacija apie Alpių trasas. Via Alpina yra penkių ilgų ir vientisų trasų tinklas, kurio sudarymas buvo finansuotas iš ES fondų ir kuris driekiasi per visas Alpių regiono valstybes (Austrija, Šveicarija, Italija, Vokietija, Slovėnija ir dar keletas). Dovas išrinko maršrutą keturioms dienoms (~74 km) su labai daug pakilimų ir nusileidimų, kuris pagal aprašymą turėjo būti itin gražus bet įspėjo, kad lengva nebus. Kaip vėliau paaiškėjo, buvo gerokai sunkiau, nei visi supratome. Tačiau prieš kelionę visi sąžiningai stengėmės palaikyti turimą fizinę formą ar net įgauti geresnę. Aš taip pat daug laiko praleidau rinkdamasis tinkamus drabužius Mados angaruose, Humanose ir pan., bei kasdienio meniu susidarymui.

Važiuojam

Važiavome Elenos tėvų automobiliu. Su dujomis, kad būtų pigiau žinoma. Išvažiavome liepos 4 dieną apie 6 ryto, suvedę galutinę tos dienos stotelę į GPS’ą, bet jau po poros valandų įvyko bene geriausias visos kelionės pokštas. Turėjome tiesiog įvažiuoti į Lenkiją, bet privažiavome kažkokį pasienio punktą, kuriame reikėjo stovėti ir visiems kilo klausimas, kodėl taip yra. Juk Šengeno zona, ES, visa kita. Tuoj pat išsiaiškinom, kad stovim prie Baltarusijos sienos! Visų pasitikėjimas GPS’u smunka į neregėtas žemumas, truputį pasinervinam, pasijuokiam, apsisukam ir važiuojam į Lenkiją.

Toliau viskas ėjosi labai sklandžiai. Pakeliui nakvojam Čekijoje ir antros kelionės dienos popietę pasiekiam savo svajonių miestelį Austrijoje – Spital am Pyhrn. Gal ne tiek svajonių, kiek kad jame buvo mūsų pensionas iš kurio ir išsiruošėme į žygį.

Lipam

Didis keliautojas Antanas Poška kartą numetė auksinę frazę, kurią aš vis keliaudamas prisimenu ir kitiems pacituoju: “Kelionę planuoti – džiaugsmas, kelionę vykdyti – katorga, kelionę prisiminti – visko atpildas.” Absoliuti tiesa. Išėjus į kalnus tikrai prasidėjo katorga. Karšta, daiktus nešti sunku. Per sunku. Stengiamės vieni kitiems padėti – tiek žodžiais, tiek daiktų pasidalinimu, dažnai stojam užkąsti, pailsėti. Užtat vaizdai atperka visą vargą.

Per pirmą dieną, pradėję miestelyje, esančiame ~650 m virš jūros lygio, atsiduriame ~2050 m aukštyje. Ir nors apie pusę šio aukščio iš miestelio užkilome keltuvu, dienos plano neįvykdėme. Likom nakvoti labai gražioje pievoje tarp kalnų. Šalia dar ir sniego lopas. Vakariniai ir rytiniai vaizdai iš viršaus įspūdingi. Pagalvojau, kad net jei kitą rytą kelionė būtų pasibaigus, ji jau būtų užskaityta. Būtent dėl tų vaizdų. Stovint 2 km aukštyje ir žiūrint kaip leidžiasi saulė, aplink nematant jokių žmonių apima kažkokia ekskliuzyvinė nuotaika. Panaši į tą, kai važiuoji motociklu ankstyvą rytą arba vėlyvą vakarą ir kelias priklauso tik tau vienam… Oj kaip verta tokias nuotaikas medžioti. Labai verta.

Taip pat, labai žavus debesų elgesys kalnuose. Vieną akimirką gali stovėti ir stebėti giedrą vaizdą nuo kalno. Kitą akimirką tiesiai į tave atplaukia debesis, atvėsta. Jautiesi kaip rūke, bet esi debesyje. Po kelių minučių jis praplaukia ir vėl mėgaujiesi vaizdu…

Savo pradinio keturių dienų plano vis tik neįvykdėme. Kadangi turėjome kas suplyšusią kuprinę, kas per stiprų nuovargį, kas netinkamus batus – antrą dieną nusprendėm leistis žemyn ir grįžti ten, iš kur pradėjom. Užtrukome visą dieną. Leistis atrodė lengviau, bet dienos pabaigoje nuovargis buvo dvigubas. Nusileidę susiradome kempingą, kuriame įsikūrę, likusias dienas vykdėme dieninius hiking trip’us. Na, išvada aiški – kalnams reikia pasiruošti rimtai. Rimčiau nei mes.

Man pasirodė įdomu, kad per visą laipiojimą nesutikome ko gero nei vieno užsieniečio. Ir beveik nesutikome taip rimtai nusiteikusių hiker”ių, kaip mes. Panašu, kad dauguma austrų tiesiog išnaudoja kalnus dienos trukmės sportinėms išvykoms, tad laksto aukštyn – žemyn su mažom kuprinėlėm arba tik su gertuvėm. Na, arba nakvoja hut’uose – kalnų trobelėse. Šiaip toks laipiojimo būdas yra daug paprastesnis ir man pasirodė patrauklesnis ateities kelionėms, bet, žinoma, daug brangesnis.

Vertindamas savo pajėgumą tokioms kelionės, turėčiau pastebėti (žinau, čia labiau įdomu man pačiam), kad pirmas dvi dienas labai jautėsi nuovargis ir komforto lygio kritimas lyginant su kasdienybe. Sulig trečia diena visiškai pripratau ir atrodė, kad esu pasiruošęs dar mažiausiai savaitę praleisti laukinėje gamtoje. Tad ateityje matyt reikėtų planuoti maršrutus su lengvesne pradžia, kad apsipratimas būtų tolygesnis. Kalbant apie įrangą – vienintelis dalykas, kurio man tikrai trūksta yra lengva ir patvari palapinė. Na dar vandens maišas ir viryklė. O labiausiai dėkoti turiu savo kuprinei, nes ji žiauriai patogi ar atlieka viską, kas jai priklauso.

Ai, bet vaizdai visada iškalbingesni už žodžius.. Todėl: Dovo nuotraukos čia. Mano nuotraukos čia.

Na ir dar trumpas klipukas: