Como apylinkių tyrinėjimai

Kas tai? Kur tai?

Como – tai ežeras šiaurės Italijoje, Alpių pietinėse pašlaitėse. Patogiai įsispraudęs kalnuotame regione jis kuria itin jaukų ir atpalaiduojantį kraštovaizdį.

Gegužės pabaigoje trumpam nukeliavome ten pasimėgauti ežero kuriama atmosfera. Vandens veiklų šį kartą nebuvo, tačiau kalnų – tikrai pakankamai. Šioje kelionėje man teko išbandyti tris naujas veiklas, tad čia šiek tiek apie jas.

Laipiojimas uolomis

Nors jau kelis metus nereguliariai vaikštau palaipioti į Montis Magia ir Ozo salę, bet dar nė karto nebuvo tekę lipti natūralia uola, kur šis sportas ir turėtų vykti. Kaip tik prieš porą dieną visur nuskambėjo naujiena, kad Alex Honnold – garsus free solo lipikas įveikė vieną sudėtingiausių maršrutų. Įkvepiantis žmogus. Na, bet mes ne tokie.

Uola lipti nėra taip sunku kaip atrodė. Aišku, lipome lengva trąsa, bet natūrali uola yra pakankamai šiurkšti ir prie jos itin gerai kimba laipiojimo bateliai. Tačiau vis tik dar kartą pastebėjau, kad pakilęs į didesnį aukštį ir ypač kabodamas kažkur ant uolos nesijaučiu labai patogiai. Nežinau ar tai aukščio baimė ar ne, bet atsiranda nepasitikėjimas visais tvirtinimais, virvėmis, mazgais…

Via ferrata

Tai buvo kaip ir pagrindinis mūsų kelionės tikslas, tik kiek juokinga, kad pakankamai nepasidomėjau kas būtent yra via ferrata ir tik atėjęs prie pirmosios iš jų supratau, kad tai, toli gražu, nėra tiesiog žygiavimas po kalnus.

Via ferrata – kalnų takai aprūpinti įtvirtintais lynais, pakopom, kopėčiomis, tiltais ir panašiais įrengimais. Iš esmės, tai suteikia galimybę lipti uola su daug mažesniu fiziniu pasirengimu ir su daug mažiau įrangos, nei tikrojo laipiojimo uolomis atveju. Dėl to tai yra prieinama daug platesniam žmonių ratui. Pirmosios via ferratos buvo įrengtos Dolomitų kalnų regione Italijos Alpėse per Pirmąjį pasaulinį karą, kad palengvintų pėstininkų judėjimą kalnuose. Vėliau, kaip ir daug kitų po karo liekančių dalykų tapo turizmo reikalu.

Pirmoji, kurią planavome įveikti pasirodė pakankamai sunki psichologiškai, kadangi didžioji jos dalis lipama atvira uola ir atsisukęs nuolat matai žemę atvirus tyrus po savim. Mūsų kelionės draugai ją šturmavo be vargo, bet mes su Rūta nusprendėme pradžiai paieškoti kažko paprastesnio ir nuvažiavome čia. Tai buvo labai optimali trąsa, su ferratų įrengimais kai kuriose vietose, bet gan laisvai įveikiama ir be įrangos.

Pagrindinis laipiojimo šioje vietovėje akcentas – nuolat matomas ežeras. Jo dėka kylant į viršų vaizdai atrodo daug gyvesni ir romantiškesni, nei būtų be ežero.

Šioje kelionėje buvo ir dar vienas maršrutas, kurį jau ėjome visi kartu. Ir vėl su labai unikaliu kraštovaizdžiu. Pagal trąsų žymėjimus – tai lengva via ferrata, bet mums pasirodė gan sekinantis maršrutas, nes išejome vėlai, keliose vietose pagrįžome atgal, nes nežinojome kur tiksliai eiti. Bet maršrutas vis tik buvo vertas paklydimų ir nuovargio!

Elektriniai dviračiai

Man tai buvo geriausia kelionės dalis. Pradėjau galvoti apie atskirą kelionę vien dviračiu (elektriniu !) po kalnus.

Nuvažiavome apie 50 km, apie 25 iš jų į kalną. Su paprastu MTB niekaip tiek neįveikčiau, tad įsitikinau – elektrinis dviratis yra nuostabus dalykas!

Vaizdai keičiasi greičiau negu lipant pėsčiomis, bet būdamas ant dviračio esi daug arčiau gamtos negu automobilyje. O esminis privalumas, žinoma, yra elektros variklis! Net ir važiuojant stačia įkalne nepavargsti ir gali mėgautis gamta. O jei vis tik nori pavargti – galima įkalne važiuoti tiesiog greičiau.

Na, video, kaip visada, iškalbingesnis:

 

Dar vienas paminėjimo vertas dalykas – tai mūsų vadas, gidas ir koordinatorius. Visur ėjom ir važiavom patys vieni, bet kur verta eiti ir važiuoti sužinojom būtent iš jo.

Dar Lietuvoje, beieškant kur išsinuomoti laipiojimo įrangą kai nuskrisim, Mykolas surado vietinį turizmo organizatorių Davide. Jis vos prieš mėnesį įkūrė šią turizmo kompaniją, tad labai stengėsi mums padėti, kuo įdomiau praleisti laiką. Ne tik išnuomavo įrangą ir dviračius, bet davė krūvas veiklų, trąsų, vietų ir maršrutų pasiūlymų kiekvienai dienai. Tiek, kad dar mėnesį galėjome pasilikti ten ir būtume turėję ką veikti. Tad jei tik teks lankytis Lecco ar kažkur aplink – rekomenduoju Davide ir EVO turism!

Daugiau vaizdų čia ir čia.

Ispanija II – Gamta

Pirma aprašymo dalis – ČIA.

Gamta..

..Buvo mūsų prioritetas. Turėjome beveik visą įrangą, kurios reikėjo išgyvenimui gamtoje (na, pradžioj taip atrodė, bet stovyklaujant paaiškėjo, kad ne visą) ir buvom nusprendę nuo pat pirmos nakties nakvoti kempinguose. Nesu tikras kaip yra Lietuvoje, bet Ispanijoje kempingų visur pilna, tad nebuvo bėdų net ir prie Barselonos – gyvenome ~35 min metro atstumu nuo centro. Pačiuose kempinguose tiek gamta, tiek žmonės – savotiški, bet apie tai vėliau.

O Ispanijos gamta…sakyčiau verkia nuo saulės pertekliaus ir vandens trūkumo. Kai kur vaizdai beveik primena Mad Max: Fury Road. Žemė kieta ir dulkėta, žalumos mažai, palei kelią daug kur geltoni išdžiūvę laukai ir nuolat jauti visa žlugdantį karštį. Tik negalima sakyti, kad visa tai negražu – vaizdai daugumoje vietų platūs ir didingi. Tiesa, Ispanijos Šiaurė, o tiksliau Pirėnų kalnai ir jų prieigos visai kitokie. Ten lijo, buvo žalia ir nežmoniškai gražu. Būtent Pirėnai ir paliko man didžiausią įspūdį. Bet iš viso noriu išskirti tris skirtingas gamtos vietas, kurias aplankėme, ir kurios visos savaip žavios.

Congost de Mont-rebei tarpeklis

Tarp ~500m aukščio uolų įsiterpusi upė, skirianti du Ispanijos regionus – Kataloniją ir Aragoną vieną nuo kito. Melsvai žalias upės vanduo, jį supančios stačios uolos, iki 40 C įkaitęs oras, jame tvyrantis rozmarino kvapas ir orūs grifai sklandantys virš uolų su tiek mažai pastangų, jog galima pagalvoti, kad ten tik iškamšos su didžiuliais sparnais, arba kad jie turi propelerius ant nugarų, kurių iš apačios nesimato. Į tokį žygį mes išėjome gan vėlai, apie vidurdienį su ~3,2 l vandens. Planas buvo nueiti 9 km ir grįžti atgal iki mašinos, nes tokia tebuvo įmanoma trąsa. Pakeliui pasiklydome ir bent kilometrą turėjome grįžti, tad taupydami vandenį ir dar pasidalindami juo su pakeliui sutiktais žygeiviais, sugebėjome nueiti tik į vieną pusę (~11 km). Tikėjomės rasti vandens, pasipildyti jo ir grįžti atgal, kai atvės, tačiau trąsos pabaigoje radom tik beužsidarantį turizmo centrą ir vandenį, kuris netinkamas gerti. Bandyti grįžti atgal prie tos temperatūros buvo tiesiog neįmanoma. Todėl teko pasitelkti įžulumą bei kalbėjimo įgūdžius ir įsiprašėme pas ispanų porelę į mašiną, kad pavežtų iki kempingo. Toliau viskas baigėsi sėkmingai. O apie vaizdų kokybę byloja nuotraukos:

 

Pirėnų kalnai

Apsistojome kempinge apsuptame kalnų visai šalia Ordesos nacionalinio parko. Čia klimatas visai kitoks nei apačioje – vėsu, daug lyja. Bet tylu. Tyla – labai tinkamas garso takelis kalnams. Miegant dar girdėjosi kažkur apačioje ošianti kalnų upė.

Dieną išėjome į maždaug 8-ių valandų žygį. Kalnų vaizdai tiesiog žudė savo didingumu. Nuo Alpių jie nėra per daug skirtingi, gal tik kiek mažiau žalumos, tačiau aš, matyt, tiesiog labai mėgstu kalnus, kad mane jie kaskart taip žavi. Mūsų kempingas buvo maždaug kilometro aukštyje, ir dar tiek pat pakilom per pusę dienos, tad vakarienei turėjome sausų užkandžių, vėjo ir VAIZDŲ iš ~2000m aukščio! Na ir dar neaiškų kelią namo, nes ispanai nepasistengė pakankamai aiškiai pažymėti trąsų.. Tik žinojome, kad mūsų trąsa yra žiedinio tipo ir turėtume grįžti į tą patį tašką iš kur išėjom. Ir grįžom, tik nusileidom nuo kalno kokiais 2 km per toli. Išvada tokia, kad kitą kartą reikėtų rimčiau planuoti tokius žygius. Norėjome lengvesnio pasivaikščiojimo, bet gavosi rimtas žygis su lengvu nuklydimu. Nors net jei tektų nakvoti kur vidury kalno turbūt būtų visai smagu, kai esi su gera kompanija visiškai laukinėj gamtoj…

Norėsiu čia dar grįžti, tik ilgesniam laikui. O dabar leidžiu vaizdams kalbėti:

Noja. Atlanto vandenynas

Miestelis prie Atlanto. Bangos galingos ir niekad nedingsta, tad pasijauti net šiek tiek blogai, kad nebėgi jų išnaudoti pasiėmęs banglentę. Nes čia daugybė žmonių būtent tą ir daro. Na, bet mes buvo prisisotinę žygių ir kalnų, tad užteko tiesiog gulėti ir mėgautis vaizdais, bei vandenyno ošimu.

Žmonės ir dalykai

Apie tai kas netilpo kitur.

  • Vienas įdomesnių pastebėtų reiškinių – kempingų gyvenimas. Beveik visuose aplankytuose, didžioji dauguma žmonių – ispanai. Ir dažniausiai matosi, kad jie ten atvažiavę ne vienai dienai. Panašu, kad bent porai savaičių, o gal ir sezonui. Su naminiais gyvūnais, įvairiais buities daiktais, net TV atsiveža (!). Sėdi po visą šeimą, o kartais ir ištisą giminę prie stalų. Ir gyvena tikrai ne palapinėse, bet išsinuomoja namelius ar kemperius ant ratų. Kadangi beveik niekas ten angliškai nešneka, tai mums beliko tik spėlioti, kad jie neturi sodybų (arba draugų su sodybomis), kaip įprasta Lietuvoje, todėl važiuoja laiką leisti kempinguose. Daugumoje jų yra ir normalios kavinės/restoranai, parduotuvės.
  • Didžioji dalis turistų – prancūzai. Matyt dėl to ir susikalbėti su ispanais įmanoma tik prancūziškai.
  • Ispanai pasirodė gan tingūs ir abejingi žmonės – ypač darbo klausimu – niekad nesistengia daryti daugiau nei jiems priklauso. Tai patyrėm kempinguose, turizmo centre ir kitose vietose. Gal dėl to, kad nekalbėjom nei jų, nei prancūzų kalba. O gal todėl, kad per karšta. Užtat reikia paminėti, kad dauguma kelių yra tobulos būklės arba pvz tokį faktą, kad paplūdimy – šimtai žmonių, bet sunkiai pamatysi ką nors vartojant alkoholį. Tad ir nesupratau, kokia ta jų visuomenė..

Ispanijos šiaurė yra laikoma brangesne už pietus, tad truputį bijojau kad visur už viską reikės daug mokėti. Tačiau eilinį kartą pasitvirtino posakis “The best things in life are free.” Nes kalnai nekainuoja! Kempingai prie jų irgi pigūs, o net ir už puikius kelius teko mokėti tik kartą ir tik važiuojant į miestą, nes kelių mokesčiai Ispanijoje renkami iš transporto priemonių savininkų, o ne iš vairuotojų.

Tad jei laukiate kažkokios išvados, tai ji paprasta – važiuokite į Pirėnus. Ir mane pasiimkit, jei važiuosit 🙂

Tiek.

Austrijos Alpės

Dažnai galvodavau, kad gimęs ir visą laiką pragyvenęs Vilniuje, nors ir visur tenka pakeliauti, bet visai nepažįstu dviejų, man bene įdomiausių, gamtos vietų/reiškinių – jūros ir kalnų. Ir kadangi pusbrolis prieš metus jau spėjo šiek tiek užsikrėsti kalnais ir ruošėsi į juos grįžti, nusprendžiau prisijungti ir aš. Beje, mane tai apskritai dauguma nuotykinių, gamtos sportų ir veiklų paskutiniu metu pradėjo labiau dominti, tad progos patirti kalnus atsisakyti negalėjau. Taigi, visome buvome penkių ekipažas – Aš, Dovas, Elena, Salomėja ir Dominykas.

Skaitydami klausotės:

Ruošiamės

Kalnams ruošėmės tyrinėdami labai puikiai paruoštą puslapį Via Alpina, kuriame yra visa reikalinga detali informacija apie Alpių trasas. Via Alpina yra penkių ilgų ir vientisų trasų tinklas, kurio sudarymas buvo finansuotas iš ES fondų ir kuris driekiasi per visas Alpių regiono valstybes (Austrija, Šveicarija, Italija, Vokietija, Slovėnija ir dar keletas). Dovas išrinko maršrutą keturioms dienoms (~74 km) su labai daug pakilimų ir nusileidimų, kuris pagal aprašymą turėjo būti itin gražus bet įspėjo, kad lengva nebus. Kaip vėliau paaiškėjo, buvo gerokai sunkiau, nei visi supratome. Tačiau prieš kelionę visi sąžiningai stengėmės palaikyti turimą fizinę formą ar net įgauti geresnę. Aš taip pat daug laiko praleidau rinkdamasis tinkamus drabužius Mados angaruose, Humanose ir pan., bei kasdienio meniu susidarymui.

Važiuojam

Važiavome Elenos tėvų automobiliu. Su dujomis, kad būtų pigiau žinoma. Išvažiavome liepos 4 dieną apie 6 ryto, suvedę galutinę tos dienos stotelę į GPS’ą, bet jau po poros valandų įvyko bene geriausias visos kelionės pokštas. Turėjome tiesiog įvažiuoti į Lenkiją, bet privažiavome kažkokį pasienio punktą, kuriame reikėjo stovėti ir visiems kilo klausimas, kodėl taip yra. Juk Šengeno zona, ES, visa kita. Tuoj pat išsiaiškinom, kad stovim prie Baltarusijos sienos! Visų pasitikėjimas GPS’u smunka į neregėtas žemumas, truputį pasinervinam, pasijuokiam, apsisukam ir važiuojam į Lenkiją.

Toliau viskas ėjosi labai sklandžiai. Pakeliui nakvojam Čekijoje ir antros kelionės dienos popietę pasiekiam savo svajonių miestelį Austrijoje – Spital am Pyhrn. Gal ne tiek svajonių, kiek kad jame buvo mūsų pensionas iš kurio ir išsiruošėme į žygį.

Lipam

Didis keliautojas Antanas Poška kartą numetė auksinę frazę, kurią aš vis keliaudamas prisimenu ir kitiems pacituoju: “Kelionę planuoti – džiaugsmas, kelionę vykdyti – katorga, kelionę prisiminti – visko atpildas.” Absoliuti tiesa. Išėjus į kalnus tikrai prasidėjo katorga. Karšta, daiktus nešti sunku. Per sunku. Stengiamės vieni kitiems padėti – tiek žodžiais, tiek daiktų pasidalinimu, dažnai stojam užkąsti, pailsėti. Užtat vaizdai atperka visą vargą.

Per pirmą dieną, pradėję miestelyje, esančiame ~650 m virš jūros lygio, atsiduriame ~2050 m aukštyje. Ir nors apie pusę šio aukščio iš miestelio užkilome keltuvu, dienos plano neįvykdėme. Likom nakvoti labai gražioje pievoje tarp kalnų. Šalia dar ir sniego lopas. Vakariniai ir rytiniai vaizdai iš viršaus įspūdingi. Pagalvojau, kad net jei kitą rytą kelionė būtų pasibaigus, ji jau būtų užskaityta. Būtent dėl tų vaizdų. Stovint 2 km aukštyje ir žiūrint kaip leidžiasi saulė, aplink nematant jokių žmonių apima kažkokia ekskliuzyvinė nuotaika. Panaši į tą, kai važiuoji motociklu ankstyvą rytą arba vėlyvą vakarą ir kelias priklauso tik tau vienam… Oj kaip verta tokias nuotaikas medžioti. Labai verta.

Taip pat, labai žavus debesų elgesys kalnuose. Vieną akimirką gali stovėti ir stebėti giedrą vaizdą nuo kalno. Kitą akimirką tiesiai į tave atplaukia debesis, atvėsta. Jautiesi kaip rūke, bet esi debesyje. Po kelių minučių jis praplaukia ir vėl mėgaujiesi vaizdu…

Savo pradinio keturių dienų plano vis tik neįvykdėme. Kadangi turėjome kas suplyšusią kuprinę, kas per stiprų nuovargį, kas netinkamus batus – antrą dieną nusprendėm leistis žemyn ir grįžti ten, iš kur pradėjom. Užtrukome visą dieną. Leistis atrodė lengviau, bet dienos pabaigoje nuovargis buvo dvigubas. Nusileidę susiradome kempingą, kuriame įsikūrę, likusias dienas vykdėme dieninius hiking trip’us. Na, išvada aiški – kalnams reikia pasiruošti rimtai. Rimčiau nei mes.

Man pasirodė įdomu, kad per visą laipiojimą nesutikome ko gero nei vieno užsieniečio. Ir beveik nesutikome taip rimtai nusiteikusių hiker”ių, kaip mes. Panašu, kad dauguma austrų tiesiog išnaudoja kalnus dienos trukmės sportinėms išvykoms, tad laksto aukštyn – žemyn su mažom kuprinėlėm arba tik su gertuvėm. Na, arba nakvoja hut’uose – kalnų trobelėse. Šiaip toks laipiojimo būdas yra daug paprastesnis ir man pasirodė patrauklesnis ateities kelionėms, bet, žinoma, daug brangesnis.

Vertindamas savo pajėgumą tokioms kelionės, turėčiau pastebėti (žinau, čia labiau įdomu man pačiam), kad pirmas dvi dienas labai jautėsi nuovargis ir komforto lygio kritimas lyginant su kasdienybe. Sulig trečia diena visiškai pripratau ir atrodė, kad esu pasiruošęs dar mažiausiai savaitę praleisti laukinėje gamtoje. Tad ateityje matyt reikėtų planuoti maršrutus su lengvesne pradžia, kad apsipratimas būtų tolygesnis. Kalbant apie įrangą – vienintelis dalykas, kurio man tikrai trūksta yra lengva ir patvari palapinė. Na dar vandens maišas ir viryklė. O labiausiai dėkoti turiu savo kuprinei, nes ji žiauriai patogi ar atlieka viską, kas jai priklauso.

Ai, bet vaizdai visada iškalbingesni už žodžius.. Todėl: Dovo nuotraukos čia. Mano nuotraukos čia.

Na ir dar trumpas klipukas: