Ispanija II – Gamta

Pirma aprašymo dalis – ČIA.

Gamta..

..Buvo mūsų prioritetas. Turėjome beveik visą įrangą, kurios reikėjo išgyvenimui gamtoje (na, pradžioj taip atrodė, bet stovyklaujant paaiškėjo, kad ne visą) ir buvom nusprendę nuo pat pirmos nakties nakvoti kempinguose. Nesu tikras kaip yra Lietuvoje, bet Ispanijoje kempingų visur pilna, tad nebuvo bėdų net ir prie Barselonos – gyvenome ~35 min metro atstumu nuo centro. Pačiuose kempinguose tiek gamta, tiek žmonės – savotiški, bet apie tai vėliau.

O Ispanijos gamta…sakyčiau verkia nuo saulės pertekliaus ir vandens trūkumo. Kai kur vaizdai beveik primena Mad Max: Fury Road. Žemė kieta ir dulkėta, žalumos mažai, palei kelią daug kur geltoni išdžiūvę laukai ir nuolat jauti visa žlugdantį karštį. Tik negalima sakyti, kad visa tai negražu – vaizdai daugumoje vietų platūs ir didingi. Tiesa, Ispanijos Šiaurė, o tiksliau Pirėnų kalnai ir jų prieigos visai kitokie. Ten lijo, buvo žalia ir nežmoniškai gražu. Būtent Pirėnai ir paliko man didžiausią įspūdį. Bet iš viso noriu išskirti tris skirtingas gamtos vietas, kurias aplankėme, ir kurios visos savaip žavios.

Congost de Mont-rebei tarpeklis

Tarp ~500m aukščio uolų įsiterpusi upė, skirianti du Ispanijos regionus – Kataloniją ir Aragoną vieną nuo kito. Melsvai žalias upės vanduo, jį supančios stačios uolos, iki 40 C įkaitęs oras, jame tvyrantis rozmarino kvapas ir orūs grifai sklandantys virš uolų su tiek mažai pastangų, jog galima pagalvoti, kad ten tik iškamšos su didžiuliais sparnais, arba kad jie turi propelerius ant nugarų, kurių iš apačios nesimato. Į tokį žygį mes išėjome gan vėlai, apie vidurdienį su ~3,2 l vandens. Planas buvo nueiti 9 km ir grįžti atgal iki mašinos, nes tokia tebuvo įmanoma trąsa. Pakeliui pasiklydome ir bent kilometrą turėjome grįžti, tad taupydami vandenį ir dar pasidalindami juo su pakeliui sutiktais žygeiviais, sugebėjome nueiti tik į vieną pusę (~11 km). Tikėjomės rasti vandens, pasipildyti jo ir grįžti atgal, kai atvės, tačiau trąsos pabaigoje radom tik beužsidarantį turizmo centrą ir vandenį, kuris netinkamas gerti. Bandyti grįžti atgal prie tos temperatūros buvo tiesiog neįmanoma. Todėl teko pasitelkti įžulumą bei kalbėjimo įgūdžius ir įsiprašėme pas ispanų porelę į mašiną, kad pavežtų iki kempingo. Toliau viskas baigėsi sėkmingai. O apie vaizdų kokybę byloja nuotraukos:

 

Pirėnų kalnai

Apsistojome kempinge apsuptame kalnų visai šalia Ordesos nacionalinio parko. Čia klimatas visai kitoks nei apačioje – vėsu, daug lyja. Bet tylu. Tyla – labai tinkamas garso takelis kalnams. Miegant dar girdėjosi kažkur apačioje ošianti kalnų upė.

Dieną išėjome į maždaug 8-ių valandų žygį. Kalnų vaizdai tiesiog žudė savo didingumu. Nuo Alpių jie nėra per daug skirtingi, gal tik kiek mažiau žalumos, tačiau aš, matyt, tiesiog labai mėgstu kalnus, kad mane jie kaskart taip žavi. Mūsų kempingas buvo maždaug kilometro aukštyje, ir dar tiek pat pakilom per pusę dienos, tad vakarienei turėjome sausų užkandžių, vėjo ir VAIZDŲ iš ~2000m aukščio! Na ir dar neaiškų kelią namo, nes ispanai nepasistengė pakankamai aiškiai pažymėti trąsų.. Tik žinojome, kad mūsų trąsa yra žiedinio tipo ir turėtume grįžti į tą patį tašką iš kur išėjom. Ir grįžom, tik nusileidom nuo kalno kokiais 2 km per toli. Išvada tokia, kad kitą kartą reikėtų rimčiau planuoti tokius žygius. Norėjome lengvesnio pasivaikščiojimo, bet gavosi rimtas žygis su lengvu nuklydimu. Nors net jei tektų nakvoti kur vidury kalno turbūt būtų visai smagu, kai esi su gera kompanija visiškai laukinėj gamtoj…

Norėsiu čia dar grįžti, tik ilgesniam laikui. O dabar leidžiu vaizdams kalbėti:

Noja. Atlanto vandenynas

Miestelis prie Atlanto. Bangos galingos ir niekad nedingsta, tad pasijauti net šiek tiek blogai, kad nebėgi jų išnaudoti pasiėmęs banglentę. Nes čia daugybė žmonių būtent tą ir daro. Na, bet mes buvo prisisotinę žygių ir kalnų, tad užteko tiesiog gulėti ir mėgautis vaizdais, bei vandenyno ošimu.

Žmonės ir dalykai

Apie tai kas netilpo kitur.

  • Vienas įdomesnių pastebėtų reiškinių – kempingų gyvenimas. Beveik visuose aplankytuose, didžioji dauguma žmonių – ispanai. Ir dažniausiai matosi, kad jie ten atvažiavę ne vienai dienai. Panašu, kad bent porai savaičių, o gal ir sezonui. Su naminiais gyvūnais, įvairiais buities daiktais, net TV atsiveža (!). Sėdi po visą šeimą, o kartais ir ištisą giminę prie stalų. Ir gyvena tikrai ne palapinėse, bet išsinuomoja namelius ar kemperius ant ratų. Kadangi beveik niekas ten angliškai nešneka, tai mums beliko tik spėlioti, kad jie neturi sodybų (arba draugų su sodybomis), kaip įprasta Lietuvoje, todėl važiuoja laiką leisti kempinguose. Daugumoje jų yra ir normalios kavinės/restoranai, parduotuvės.
  • Didžioji dalis turistų – prancūzai. Matyt dėl to ir susikalbėti su ispanais įmanoma tik prancūziškai.
  • Ispanai pasirodė gan tingūs ir abejingi žmonės – ypač darbo klausimu – niekad nesistengia daryti daugiau nei jiems priklauso. Tai patyrėm kempinguose, turizmo centre ir kitose vietose. Gal dėl to, kad nekalbėjom nei jų, nei prancūzų kalba. O gal todėl, kad per karšta. Užtat reikia paminėti, kad dauguma kelių yra tobulos būklės arba pvz tokį faktą, kad paplūdimy – šimtai žmonių, bet sunkiai pamatysi ką nors vartojant alkoholį. Tad ir nesupratau, kokia ta jų visuomenė..

Ispanijos šiaurė yra laikoma brangesne už pietus, tad truputį bijojau kad visur už viską reikės daug mokėti. Tačiau eilinį kartą pasitvirtino posakis “The best things in life are free.” Nes kalnai nekainuoja! Kempingai prie jų irgi pigūs, o net ir už puikius kelius teko mokėti tik kartą ir tik važiuojant į miestą, nes kelių mokesčiai Ispanijoje renkami iš transporto priemonių savininkų, o ne iš vairuotojų.

Tad jei laukiate kažkokios išvados, tai ji paprasta – važiuokite į Pirėnus. Ir mane pasiimkit, jei važiuosit 🙂

Tiek.

Advertisements

Ispanija I. Miestai

Skaitant pirmą dalį rekomenduoju klausytis. Atsiprašau, šiaip neklausau šito herojaus, bet tiesiog Ispanijai šita muzika itin tinka.

Pradžiai truputis faktų:

  • 14 dienų kelionė ir du keliautojai – aš ir Rūta.
  • 11 naktų praleistos palapinėje (5-iuose skirtinguose kempinguose), 1 naktis AirBnB ir 1 oro uoste.
  • Nuvažiavome ~ 1500 km
  • Aplankėm 6 Ispanijos regionus, ir tris iš penkių didžiausių miestų – Madridą, Barseloną ir Bilbao.
  • Pagrindinis ir dažniausias kelionės patiekalas – makaronai (kartais bomžpaketai) paserviruojami tiesiai nuo dujinės viryklės gryname ore

O štai maršrutas kuriuo keliavome. Paspaudę ant žemėlapio galėsite pamatyti detalesnį maršrutą:

Ispanija - keliones marsrutas

Norėjome keliauti kur šilta, ir kur dar nebuvome. Ir ten, kur galima patogiai nusigauti iš Vilniaus. Pradinis tikslas buvo Juodkalnija, tačiau neradus patogių būdų į ją nusigauti – ji liko ateičiai. Ir išskridom į Ispaniją.

Ispanija yra antra didžiausia valstybė Europos Sąjungoje pagal plotą ir, rodos, penkta pagal gyventojų skaičių ir ekonomiką (BVP). Tai yra šalis, apie kurią aiškinti niekam nereikia, nes kiekvienam, net ir ten nebuvusiam jos pavadinimas kelią daugybę asociacijų su kurortais, paplūdimiais, kokybišku maistu, vynu, futbolu, korida, pomidorais, pomidorų mūšiais ir sąrašas dar tęsiasi ir tęsiasi.

Kai pradėjome aiškintis kaip būtų įdomiausia klajoti po Ispaniją – susidarė įspūdis, kad dauguma gražiausių vietų (pagal subjektvias rekomendacijas ar tiesiog pagal tai kur daugiau yra tekę būti mano aplinkos žmonėms) yra šalies pietuose. Todėl… pasirinkome šiaurę. Ten turėjo būti daugiau žalumos ir mažiau karšta, nei pietuose, nes rugpjūtis, vis tik, vienas karščiausių mėnesių. Be to, šiaurėje – Pirėnai!

Šis aprašymas bus iš dviejų dalių pirmiausia apie miestus, o vėliau gražioji dalis – apie gamtą.

Miestai..

..visiškai nebuvo mūsų prioritetas, tad į juos per daug nesigilinom. Nėjom nei į vieno garsaus pastato vidų, ar muziejų. Juo labiau, kad miestus buvo užplūdę turistai, kurie visur sudarė milžiniškas eiles ir jose stovėt esant virš 30 C karščio nebūtų jokio smagumo. Tačiau paklaidžioti gatvelėmis, pažinti vistiek spėjom ir kiekvieno miesto nuotaiką puikiai pajautėm.

Ispanijos miestų architektūra labai graži. Jie, kaip ir italai ar prancūzai, tikrai turi gerą architektūrinį skonį. Absoliučiai gražiausias iš aplankytų – Pamplona. Labai jaukus miestas, kur tiesiog kiekvieną pastatą, kavinę ir net kontenerį galima fotografuoti, o nufotkinus dar stovėti, žiūrėti ir mėgautis. Ir nors žinai, kas esi maždaug tris kartus mažesniame mieste nei Vilnius, nėra jokio “provincijos pojūčio”. Toks provincijos pojūtis mane aplanko būnant mažuose miestuose, kur nedaug žmonių ir jie, rodos, nieko neveikia. Mieste būna mažai verslų, kavinių. Tada atrodo, kad toks miestas buvo pastatytas veltui ir pasidaro liūdna… Tačiau Pamplona toli gražu ne toks miestas! O dar žinojimas, kad jos gatvėmis kiekvieną liepos mėnesį visą savaitę laksto buliai sukuria papildomą paslapties nuotaiką, kuri padaro miestą dar įdomesnį…

Madridas ir Barselona labai gyvi ir judrūs, tačiau jau su visais megapolių atributais – turistais, smarve, šiukšlėm, elgetom, šūdinom skrajutėm ir viso kito šlamšto siūlytojais. Panašu, kad jais geriausia mėgautis ankstyvą pavasarį arba vėlyvą rudenį, kai truputį atvėsta ir turistų srautai sumažėja.

Bilbao turbūt nėra daug kam žinomas. Jis turi gerokai daugiau naujos modernios architektūros, nei Barselona ar Madridas, netgi Guggenheim’ą turi, tačiau naujoji statyba pukiai sudera su senąja ir nėra jokios disharmonijos. Vis tas kokybiškas ispanų architektūros pajautimas.

Tiesa, miestuose taip pat buvo proga paragauti įdomaus maisto, tačiau kad ir kaip Ispanija juo garsėja – mane daugeliu atvejų nuvylė. Išskyrus sangriją (kuris buvo itin skani) ir Spanish Tortilla, su kuria kartu apturėjome ir smagų pokalbį su maloniais amerikonais, einančiais Camino de Santiago keliu. Ir tai – dėka mano “I love NY” marškinėlių! Tik įžengus į vieną iš Pamplonos kavinių sulaukiau netikėto klausimo “Do you really love NY?” Ir tai jau ne pirmas kartas, kai marškinėliai man užveda įdomų pokalbį ar sukurią situaciją, tad kad ir kaip mėgčiau vienspalvį minimalizmą – drabužių su užrašais matyt neatsisakysiu. Na, o kalbant apie maistą, man pasirodė įdomu, kad tokios karštos šalies virtuvė turi tokias stiprias mėsos ir alkoholio tradicijas. Visur matyti daug specializuotų mėsos parduotuvių su visokiais rūkytais ir kitaip apdorotais kumpiais, dešrom.

Dar viena išvada padaryta šioje kelionėje – visų pietų Europos miestų (labiau miestelių, nes megapoliai turi išskirtinumo) architektūra labai panaši, ir kartą pamatęs vieną ar kelis iš jų jau nebenustebsi.

Antra dalis bus apie gamtą, o čia foto iš miestų: