Ispanija II – Gamta

Pirma aprašymo dalis – ČIA.

Gamta..

..Buvo mūsų prioritetas. Turėjome beveik visą įrangą, kurios reikėjo išgyvenimui gamtoje (na, pradžioj taip atrodė, bet stovyklaujant paaiškėjo, kad ne visą) ir buvom nusprendę nuo pat pirmos nakties nakvoti kempinguose. Nesu tikras kaip yra Lietuvoje, bet Ispanijoje kempingų visur pilna, tad nebuvo bėdų net ir prie Barselonos – gyvenome ~35 min metro atstumu nuo centro. Pačiuose kempinguose tiek gamta, tiek žmonės – savotiški, bet apie tai vėliau.

O Ispanijos gamta…sakyčiau verkia nuo saulės pertekliaus ir vandens trūkumo. Kai kur vaizdai beveik primena Mad Max: Fury Road. Žemė kieta ir dulkėta, žalumos mažai, palei kelią daug kur geltoni išdžiūvę laukai ir nuolat jauti visa žlugdantį karštį. Tik negalima sakyti, kad visa tai negražu – vaizdai daugumoje vietų platūs ir didingi. Tiesa, Ispanijos Šiaurė, o tiksliau Pirėnų kalnai ir jų prieigos visai kitokie. Ten lijo, buvo žalia ir nežmoniškai gražu. Būtent Pirėnai ir paliko man didžiausią įspūdį. Bet iš viso noriu išskirti tris skirtingas gamtos vietas, kurias aplankėme, ir kurios visos savaip žavios.

Congost de Mont-rebei tarpeklis

Tarp ~500m aukščio uolų įsiterpusi upė, skirianti du Ispanijos regionus – Kataloniją ir Aragoną vieną nuo kito. Melsvai žalias upės vanduo, jį supančios stačios uolos, iki 40 C įkaitęs oras, jame tvyrantis rozmarino kvapas ir orūs grifai sklandantys virš uolų su tiek mažai pastangų, jog galima pagalvoti, kad ten tik iškamšos su didžiuliais sparnais, arba kad jie turi propelerius ant nugarų, kurių iš apačios nesimato. Į tokį žygį mes išėjome gan vėlai, apie vidurdienį su ~3,2 l vandens. Planas buvo nueiti 9 km ir grįžti atgal iki mašinos, nes tokia tebuvo įmanoma trąsa. Pakeliui pasiklydome ir bent kilometrą turėjome grįžti, tad taupydami vandenį ir dar pasidalindami juo su pakeliui sutiktais žygeiviais, sugebėjome nueiti tik į vieną pusę (~11 km). Tikėjomės rasti vandens, pasipildyti jo ir grįžti atgal, kai atvės, tačiau trąsos pabaigoje radom tik beužsidarantį turizmo centrą ir vandenį, kuris netinkamas gerti. Bandyti grįžti atgal prie tos temperatūros buvo tiesiog neįmanoma. Todėl teko pasitelkti įžulumą bei kalbėjimo įgūdžius ir įsiprašėme pas ispanų porelę į mašiną, kad pavežtų iki kempingo. Toliau viskas baigėsi sėkmingai. O apie vaizdų kokybę byloja nuotraukos:

 

Pirėnų kalnai

Apsistojome kempinge apsuptame kalnų visai šalia Ordesos nacionalinio parko. Čia klimatas visai kitoks nei apačioje – vėsu, daug lyja. Bet tylu. Tyla – labai tinkamas garso takelis kalnams. Miegant dar girdėjosi kažkur apačioje ošianti kalnų upė.

Dieną išėjome į maždaug 8-ių valandų žygį. Kalnų vaizdai tiesiog žudė savo didingumu. Nuo Alpių jie nėra per daug skirtingi, gal tik kiek mažiau žalumos, tačiau aš, matyt, tiesiog labai mėgstu kalnus, kad mane jie kaskart taip žavi. Mūsų kempingas buvo maždaug kilometro aukštyje, ir dar tiek pat pakilom per pusę dienos, tad vakarienei turėjome sausų užkandžių, vėjo ir VAIZDŲ iš ~2000m aukščio! Na ir dar neaiškų kelią namo, nes ispanai nepasistengė pakankamai aiškiai pažymėti trąsų.. Tik žinojome, kad mūsų trąsa yra žiedinio tipo ir turėtume grįžti į tą patį tašką iš kur išėjom. Ir grįžom, tik nusileidom nuo kalno kokiais 2 km per toli. Išvada tokia, kad kitą kartą reikėtų rimčiau planuoti tokius žygius. Norėjome lengvesnio pasivaikščiojimo, bet gavosi rimtas žygis su lengvu nuklydimu. Nors net jei tektų nakvoti kur vidury kalno turbūt būtų visai smagu, kai esi su gera kompanija visiškai laukinėj gamtoj…

Norėsiu čia dar grįžti, tik ilgesniam laikui. O dabar leidžiu vaizdams kalbėti:

Noja. Atlanto vandenynas

Miestelis prie Atlanto. Bangos galingos ir niekad nedingsta, tad pasijauti net šiek tiek blogai, kad nebėgi jų išnaudoti pasiėmęs banglentę. Nes čia daugybė žmonių būtent tą ir daro. Na, bet mes buvo prisisotinę žygių ir kalnų, tad užteko tiesiog gulėti ir mėgautis vaizdais, bei vandenyno ošimu.

Žmonės ir dalykai

Apie tai kas netilpo kitur.

  • Vienas įdomesnių pastebėtų reiškinių – kempingų gyvenimas. Beveik visuose aplankytuose, didžioji dauguma žmonių – ispanai. Ir dažniausiai matosi, kad jie ten atvažiavę ne vienai dienai. Panašu, kad bent porai savaičių, o gal ir sezonui. Su naminiais gyvūnais, įvairiais buities daiktais, net TV atsiveža (!). Sėdi po visą šeimą, o kartais ir ištisą giminę prie stalų. Ir gyvena tikrai ne palapinėse, bet išsinuomoja namelius ar kemperius ant ratų. Kadangi beveik niekas ten angliškai nešneka, tai mums beliko tik spėlioti, kad jie neturi sodybų (arba draugų su sodybomis), kaip įprasta Lietuvoje, todėl važiuoja laiką leisti kempinguose. Daugumoje jų yra ir normalios kavinės/restoranai, parduotuvės.
  • Didžioji dalis turistų – prancūzai. Matyt dėl to ir susikalbėti su ispanais įmanoma tik prancūziškai.
  • Ispanai pasirodė gan tingūs ir abejingi žmonės – ypač darbo klausimu – niekad nesistengia daryti daugiau nei jiems priklauso. Tai patyrėm kempinguose, turizmo centre ir kitose vietose. Gal dėl to, kad nekalbėjom nei jų, nei prancūzų kalba. O gal todėl, kad per karšta. Užtat reikia paminėti, kad dauguma kelių yra tobulos būklės arba pvz tokį faktą, kad paplūdimy – šimtai žmonių, bet sunkiai pamatysi ką nors vartojant alkoholį. Tad ir nesupratau, kokia ta jų visuomenė..

Ispanijos šiaurė yra laikoma brangesne už pietus, tad truputį bijojau kad visur už viską reikės daug mokėti. Tačiau eilinį kartą pasitvirtino posakis “The best things in life are free.” Nes kalnai nekainuoja! Kempingai prie jų irgi pigūs, o net ir už puikius kelius teko mokėti tik kartą ir tik važiuojant į miestą, nes kelių mokesčiai Ispanijoje renkami iš transporto priemonių savininkų, o ne iš vairuotojų.

Tad jei laukiate kažkokios išvados, tai ji paprasta – važiuokite į Pirėnus. Ir mane pasiimkit, jei važiuosit 🙂

Tiek.

Advertisements